tyloje

stikliniais laiptais nuokalnėn lipu -
iš aukšto kalno nakčiai  medituoti,
be žirgo, be šarvų ir be ginklų -
bejėgis visiškai prieš aršią būtį
juk  nieko nekeičia  lėta malda –
iš praeities trapios nakties reliktas.
juk vėl vaišinsiu grįžtančią kava,
išeinančią – prašysiu pasilikti.
net  šypseną, išprausęs vandeny,
rausvam ryte klijuosiu vakarykščią,
bijodamas, kad vėl išeit  gali
o aš tik pajuokai turėsiu likti.