Būna...

Būna, kad naktimis nesimiega.
Būna...
Kai ilgiesi, nerimauji, svajoji...
Būna, kad geriau pamirštum.
Bet sunku...

Būna, kad aistra blanki.
Kai nėra nieko mielo, nei svetimo.
Bet nesinori...

Būna, nori sakyti “taip”, bet užstringa gerklėje.
Tada nueina, o tu žiūri pavymui...
Būna, bet ar pakeisi?

Būna, kad prasmegt galėtum,
Bet kur?
Kam skirta tylėti, tylės,
Kam skirta liūdėti, liūdės.
Be dvejonės, be rytojaus...

Būna, kad svetimi žmonės,
O dangus – trokštamas.
Būna...
Ir pabaigą gražią sukurtum,
Kaip kine,
Bet nesi režisierius.


2007 balandžio 12, Kopenhaga