Lapelio metamarfozė

Lapelio metamarfozė


Jau ruduo, bet nuotaika vis dar ne „rudeniška“... Tam „rudeniškumui“ pasireikšti neleidžia vis dar neišnykusi vasaros dvasia. Žinau, kad vasara yra nuostabus metų laikas, bet... Bet kartais pritrūksta tos melancholijos, kurią galima pajusti tik rudenį. Juk tik rudenį galima pamatyti, kaip nuo medžio krenta lapas. Toks pageltęs ir tarsi nelaimingas... Tačiau yra visiškai kitaip. Rudenį lapai patiria jausmą, kurio laukė visą gyvenimą – jie palieka medį. Galima netgi teigti, kad tas kritimas nuo medžio yra viso jų gyvenimo kulminacija.

Lapelis apie tą stebuklingą kritimą nuo medžio buvo kalbėjęs su kitais draugais lapais. Jis ne kartą jautė išsiskyrimo liūdesį, kai draugai palikdavo medį is išskrisdavo. Lapeliui kritimas buvo ypatingas dalykas, nes nors ne sykį jį buvo matęs, bet nežinojo, kuris patiriamas skrendant, nes nei vienas lapelis negrįždavo atgal. Tai buvo vienas iš dalykų, susijusių su kritimu, kuris jį baugino.

Galbūt svarbiausias dalykas, dėl kurio lapelis taip svajojo apie dieną, kai paliks medį, buvo tas, kad jis visą laiką buvo belaisvis. Kiekvieną dieną matė tą patį vaizdą, jautė tą patį vėją, kuris kartais pūtė stipriau, kartais mažiau, bet kiekvieną kartą jam papūtus priversdavo lapelį virpėti iš šalčio, matė praeinančius žmones, kurie atrodė jam visi vienodi, nes nenorėjo matyti tiesos. Visą tą laiką buvo merkiamas šalto lietaus lašų ir niekas niekuomet jam nebuvo pasiūlęs palto, šilto palto, kuris būtų galėjęs jį sušildyti. Rodos, visos blogybės krito ant jo menko kūnelio, tačiau jis visuomet stengdavosi nugalėti blogas mintis ir žiūrėti į gyvenimą optimistiškai. Tai jam dažniausiai išeidavo ir gera nuotaika užkrėsdavo kitus.

Tačiau, kai lapelis liūdėdavo, tai iš visos širdies, ir tuomet jį pradžiuginti būdavo labai sunku. Vienas iš dalykų, kuris labiausiai vertė kentėti jo jautrią sielą, buvo tas, kad niekuomet negalėdavo patirti fizinio kontakto su draugais. Nežinia, ką būtų galėjęs padaryti, kad būtų galėjęs apkabinti draugus sunkią akimirką. Kiekvieną akimirką, kai matydavo susitinkančius žmones, kurie apsikabindavo, jam tiesiog plyšdavo širdis. Vienintelis džiaugsmas tuomet būdavo saulė (ją visi lapai vadino saulute), kuri šiltais spinduliais tarsi paliesdavo jo kūnelį ir sušildydavo sielą.

Vieną dieną lapelis pajuto kažkokį keistą jausmą, jam atrodė, kad jis miršta, nes jis nuolatos jausdavosi blogai. Keista, tačiau nors fiziškai lapelis buvo labai išvargęs, jo siela tiesiog skrajojo padebesiais. Jis visą laiką buvo džiaugsmingai nusiteikęs ir tarsi kažko laukė. Ta užkoduota žinutė, atklydusi į jo sąmonę, tiesiog apvertė jo gyvenimą aukštyn kojomis. Kiekvieną rytą keldavosi anksti ir žiūrėdavo į saulėtekį, nes jautė, jog jis gali būti paskutinis. Jis džiaugėsi visais, net paprasčiausiais, dalykais, suvokdamas jų neįkainojamą vertę. Matyt, nujautė, kad jo gyvenimas ant medžio eina į pabaigą.

Vieną rytą anksti prabudęs nuo ašarų užtinusiomis akimis vėl pažiūrėjo į dangų. Buvo prislėgtas, nes geriausias jo draugas nuo gretimos šakos naktį jį paliko. Tik keista nuojauta, jog kažkada jį vėl sutiks, neleido jam visiškai palūžti, tad jis bandė šypsotis.

Staiga lapelis pajuto, jog jo kūnelis laisvas, jis skrenda! Pasitrynė akis, nes manė, kad sapnuoja. Bet tai nebuvo sapnas, išsvajotoji diena atėjo. Tai, apie ką tūkstančius kartų svajojo, buvo realybė. Kur tik pažiūrėjo, viskas atrodė miela. Net žmonės nebeatrodė visi vienodi. Iš pradžių lapelis dar girdėjo draugų šūksnius, tačiau vėliau jų nebeklausė. Ne, ne todėl, kad nenorėjo klausytis. Tiesiog tada jis atsidūrė kitame pasaulyje, kuriame nebuvo žodžių. Čia vyravo tik jausmai.

Tas neapsakomas laisvo kritimo pojūtis taip sužavėjo lapelį, kad jis kai ką suprato. Suprato, kad viso gyvenimo skausmus gali atpirkti net viena mažytė, bet neįkainojama akimirka. Tik viena, bet verta, kad už visus gyvenimo skaudulius būtent ja būtų atlyginta. Ir visai neatrodė liūdna, kad taip baigiasi jo gyvenimas. Paskutinį kartą pažiūrėjo į dangų ir minkštai nusileido ant kietos žemės...


Rytą prabudęs lapelis nustebo. Vaizdas, kurį dabar matė, nebuvo matytas. Pagalvojęs, kad yra gyvas, nudžiugo ir susimąstė. Aha, tai reišė, kad jis nesapnavo! Jį į namus iš tiesų parsinešė maža mergaitė, įsidėjusi jį į palto kišenę. Jo gyvenimas tęsėsi toliau.

Ir dabar lapelis įtikėjo tuo, kuo taip dažnai abejojo, bet labai norėjo tikėti. Pasirodo, teisybė yra. Juk jo nesušlavė ir neišmetė į šiukšlių dėžę, jis vis dar buvo gyvas. Pasirodo, lapų rojus nebuvo prasimanytas dalykas, jis iš tiesų egzistavo...