Pranašystė

Apanglėję vidurnakčiai skendi miškuos pasiklydę,
pasivertę į tobulą, snobišką reginį.
Mėnesiena labai panaši į sidabro sėklidę –
taip ryški, jog imi ir akis nusidegini.

Vėjui šnabždant lauke, medžiai tampa savotiškais nindzėm,
tarsi veržias kovoti, nors niekas nevarė jų.
Kada nors tam lauke mes viens kitą tvirtai apkabinsim,
kada nors mes pakeisim pasaulio scenarijų.

Išvaduodami savo skrynias nuo skaudžių suvenyrų,
mūsų kūnai, rudens prisigėrę, taps niekieno,
ir galėsim stebėti, kaip žvaigždės į gelmę panyra,
kol sugausime spurdančią rytmečio sniegeną.