Jau nustojau nerimauti, kad tūkstantis trys šimtai dešimta diena negrįžti namo...
tiek pat dienų žinau kur tave rasti.
Kiekvieną pavasarį čia užkukuoja raibosios, o aš niekaip negaliu sau atleisti, kad į tavo švarko kišenę neįdėjau monetos.
Vienos iš tų, kurias iškrapštydavau iš tavo taupyklės.
Vaje, prasitariau. Tiesą pasakius, seniai norėjau tai prisipažinti. Truputį palengvėjo.
Žinau, ko dabar paklaustum.
Ar mečiau rūkyti.
Aišku, kad ne.
Tik nenusimink, yra kitų dalykų, kuriais galiu pasididžiuoti, tikrai yra.
Praeitą vasarą užtaisiau skylę stoge ir sulūžusį suolą sumeistravau.
Nesuprantu, kas sugalvojo bormašinę padėti i sandėlį. Pusę dienos užtrukau, kol suradau.
Ir išvis, namuose dedasi keisti dalykai.
Iš tavo garažo dingo visi pjūklai, grąžtai, raktai, šmirgeris ir oblerką kažkas išgabeno.
Iš tavo spintos pradėjo dingti rūbai, kostiumai, marškiniai, na tie geresni, kur puošdavais į bažnyčią.
Nustvėriau tavo skrybėlę ir paslėpiau, tikrai ir ji būtų dingus, nes vieną dieną radau tavo kambarį tuščią.
Bet tu nepergyvenk, rasim tau kampelį ir skrybėlę dar turiu, kad tik grįžtum...
Žvarboka čia, pas tave.
Gal kad žiema artėja.
Prisiminiau, vieną žiemą, kieme mėčiau sniego gniūžtes į sieną.
Mačiau, kaip virtuvėj artėji prie lango pažiūrėti, ką išdarinėju.
Užsimojau ir sviedžiau sniego kukulį tiesiai tau į veidą, išsigandęs net stryktelėjai kokį pusmetrį atgal.
Man taip juokinga buvo...
neįmanoma nupasakoti.
Visai tiek pat, kiek dabar liūdna.
Nelaukiu Kalėdų.
Nemoku kitaip, nei į tris dalis padalinti plotkelės.
Nelaukiu Velykų, nes jos primena tavo pasakojimą, kaip nustojai valgyti kiaušinius.
Nelaukiu vasario keturioliktos ir vasario šešioliktos, nes vasario penkiolikta - tavo gimimo diena.
Nelaukiu Vėlinių, nes vis dar netikiu, kad tu su jais.
Kartą, esu pasakius: kai žmogus gyvena prisiminimais - jam laikas išeiti.
Gal man jau laikas...
mane irgi užkabino...
išpradžių skaičiau lyg apie gyvą žmogų, išėjusį ir negrįžtantį... tik po to supratau.
šiaip tikrai įtraukė tavo kalbėjimas, bet pabaiga silpnoka, norėtus kitokių paskutinių eilučių
Pabaigą manei su tomis nnnnn, bet išderinai, mintys daug gilesnės negu tas tavo sumanymas, man tai labai:)
lengvai skaitosi, nu tiesiog, kaip prozos neskaitančiam, toks kaip ir nieo (jiokios kritikos) žiūrovo, dalyvios neprisileidžiantis, toks teisingas, nu ir tema, kaip ir šventa, kaip apie tėvus, taip ir apie vaikus:)