Man tik reikia žmogaus, kad pajusti jo ašarų skonį
Paukščių čiulbesiu kviesiu tave, kad paklustum
Lauko dykuma, saulės žaizda palytėtas kraujuoji
Pasodinsiu šalia, apkabinsiu kad vėlei palūžtum.
Plaukuose dovanoti žiedai lieka saugot dvišakius
Mano noro seniai per mažai kad išsaugoti kopas
Jūrų smėliu ir ašarų sūriu paklosiu po lapais
Tavo sielos likučius ir tauriojo riterio šarvus.