valandos

mano valandos trupa kaip sovietinis tinkas
mūsų laikrodžiams mušant nevienodu ritmu
miesto Katedros varpinės vėjui užkimstant
ir pasimetant aidui - be proto tylu

virš apniukusio Vilniaus beraustantys dangūs
pasunkėja berods, prisipildo rimties
gatvės grindiniu tolstant rudenėjančioms pauzėms
ir artėjant kalėdoms - nelaukim nakties

nelaukim benykstančių formų peizažo
natomis išsiliejančio drumsto vandens
bučiniais šiurkščiavilniais ir poetiškom sielom
nubarstytas alėjas prieš išauštant apsems

pastatyčiau tau arką, didingesnę už nojaus
ir po Užupio angelu paslėpčiau raktus
tiktai valandos mano nesiliauja vaitoję
o po viešpaties kojom ima tvenktis lietus