Ryškus aguonos žiedas horizonto pakraščiu ridenas,
vis grimzta, kol galiausiai lieka rudimentas.
Nors vakaras šiek tiek sukruvintas, tačiau šviesus ir šventas,
nes tavo akyse nerūpestingai žaidžia Eridanas.
Virš mūsų irias palengva lašišų keteros devynios,
kažką filosofuoja paukščiai, mainosi nerišlios temos.
Laimingas tas, kuriam pasiseka ištrūkti iš sistemos,
kai kintančio pasaulio algoritmas tampa rudeninis.
Ir norisi, jog tavo siela prie manosios prisišlietų,
jog tūkstančiai pavasarių šypsotųsi vienoj ląstelėj,
kai nyksta ribos, tirpsta matmenys ir keičiasi masteliai,
kai susitinkame greičiau, kad išsiskirtume iš lėto.
mmm kaip jis man patinka, o či vieta
<Virš mūsų irias palengva lašišų keteros devynios,
kažką filosofuoja paukščiai, mainosi nerišlios temos>....fantastiškai graži
...yra jausmas. dar ir kaip cia viskas jausminga.
metaforos, vaizdiniai vienas uz kita geresni.
esmi suzaveta rimavimo.
visiskai gerai.
visiskai, absoliuciai ir nenugincijamai gerai, kolega.
oi, kaip gerai.
ura.
Neblogai. Šiaip jau gaubiamasis rimas dažnai būna sunkus, o čia visai grakščiai sudėliota. Gal tik kai kuriems rimams originalumo pritrūko. Bet šiaip - gerai. Ypač pabaiga.
Pirma strofa sukėlė intrigą. antroji - nuramino, kaip geroj knygoj vietoje įterpta iliustracija. Bet trečioji strofa sužadino manyje žvėriuką. Tie tūkstančiai pavasarių tampyti po visokias pelkes, bet čia aplinkos neteršia. Paskutinioji eilutė suvarė peilį į nugarą. Nemąstau, 5 balai pagal Majos skalę.
nu kiek galima eksploatuoti tą algoritmą, mastelį ir matmenis?:P Tarsi kokie baudžiauninkai ar proletariatas poetų knygiūkštėse triūsia jie, subezdėjo visą eilėraštį