Sugrįžau tam, kad parodyčiau Tau savo nykstančias krūtis, kad galbūt besilaukiančios mergaitės dantų karoliai papuoštų mano ausis, kuriomis užsikimšusi visa mus supanti erdvė, kad sužinotum mano Dorianišką paslaptį.
Nepradėsiu Tavęs, negimdysiu Tavęs, nežudysiu…
Sugrįžau tam, kad kraujuojančios mėlynės močiutės virtinukuose, išsižiojusios nerišliai apdainuotų mano mėlyną išvaizdą, kad užsėtų nuodėmių tapomą portretą smulkiomis sėklelėmis, išgraužiančiomis iš žandų paskutinį žmogišką celiulitą.
Sugrįžau trumpam – pasakyti, kad niekuomet nebuvau ir nebūsiu…