Paklydus siela vieniša

Šaltuos languos
    šalti veidai sustingę...
Vienišiai medžiai
    pasipuošę šerkšno sidabru.
Iš šių namų
    prisiminimai dingę,
Galbūt todėl
    čia šalta ir nyku...

Tačiau ateina naktimis
    paklydus siela,
Sušilti nuo vienatvės
    prie mažos ugnies...
Kiekvienąkart, parimusi
    į šaltą sieną,
Vis tikisi ir laukia,
    gal ateis kas iš nakties...

Ir šitaip eina
    naktys... metai...
Ir vis sugrįžta
    siela vieniša.
Kaskart aplink
    tą pačią tamsą mato,
Bet tikisi ir laukia,
    kad kas nors ateis...
Tačiau kada...?