Akustinis

Į mane įsisiurbusios miegančio vakaro dėlės.
Jokio skausmo – tik skleidžiasi lūpos, tave prisiminus.
Raibuliuoja vanduo sidabriniais žvynų veidrodėliais,
kai apsiverčia žuvys lyg sprogstančios liūdesio minos.

Buvo akys ir širdys kaip tie susisiekiantys indai.
Du meilužiai aistringai vasarvidį šokantys rumbą.
O dabar tai tik troškūs sapnai – juos kaip nuorūkas mindai,
smarkiai gniauži į kumštį, nes pirštai pavieniai sugrumba.

Mes seniai neatrandam vilties – mes praėjom pro viltį.
Jau išaušo diena, kai kažkas į duris pastuksėjęs
nebeleidžia vien tykiai klausytis, ir liepia prabilti,
nes vilkėdamas lietpaltį skverais ateina rugsėjis.