*

dar tada kai nepamenu
senelis barstė trupinius kieme
jaukino lietų pusbalsiu
kartojo ir kartojo:

lyrja - lada - lyngho
šermukšnis nuogas vyšnios pilnos,
ateik dangaus kasyklomis
ateik per smilgų spalvą
per mano dešimt pirštų
rada - larja - dorra

dar tada kai nepamenu
senelis barstė trupinius kieme
laikydamas mane ant rankų
sakė prisimink:

čia būta namų šičia mirta
taip augo kol sausros pakando
ir žuvys ir miškas vis tirta
kai vėjas vartus atsidaro

iš vidaus rūbai dengiasi pūliais
žaizdos niekad negyja ir keista
kad šlapiuoja per sapną net siūlės –
kūno vandenys veržias užkaista

ir jeigu skaudės taip kad kauksi
tarsi uosdamas mirtį šuva
pažiūrėk vakaruos dega laužas
ir kartais to būna gana

kartais būna gana jeigu lietūs
vis ledinėm kojelėm užklysta
palengvėja trumpam prisilietus
lyg prie slenksčio dangaus karalystės