Šeima

Aš dykuma

Nuo manęs vėjas raukšlių nenupusto
Ir saulė mano ašarom nesvaigs
Kiekvieną kalną ir kiekvieną kupstą
Aš užžeriu įkaitusiais sniegais

Esu minkšta įtraukiu žmogui kojas
Esu plati ligi dangaus kraštų
Su manimi kiekvienas paklajojęs
Kvėpuoja meile ir aistros karščiu

Gyvybė manyje blankiai rusena
Tarsi išdžiūvus durianti rimtis
Į mano klosčių nuvibruotą sieną
Susigeria išnykstanti mintis

Ir pėsčias su manim ne kas tevaikščios
Tokios dosnios nerasite šalia
Nes mano karštos išpustytos vaišės
Pavirsta greitai graužiančia gėla

Tiktai nedideli ploteliai kūno
Jei švelniai juos paglostysi ranka
Pavirs oazėj almančiom lagūnom
Mylėtis ir svajoti palankia

Nesugalvok kitur iš čia išeiti
Nors kelias trauktų nuostabiai magus
Vaidentųsi miražuos karalaitės
Tesi juk silpnas pasmerktas žmogus

O jeigu tau ir pasisektų kartais
Prie jūros plotų atsikvėpt gaiviau
Lagūnos išmaišytos vyrų kartim
Nebus jau tuo, kuo aš jauna buvau.