mano Kūkei
Pasitaiko, kad tavo nosį
įžūliai aptaško sūrūs jūros purslai.
Bet kiekvienam pursle lūkuriuoja saulė.
O kiekvienoje saulėje, druskų skalaujami,
tirpsta maži liūdesėliai.
Ant kranto neramiai šiurpsta smiltys,
dangaus raukšlės išsilygina ir rausta,
po to darosi tamsu, truputį liūdna, bet ramu.
Nesumeluosiu – jūra vikriai tolsta...
O aš labai šypsausi. Ir myliu.