Paskutinis užsakymas

Visi mes turime surasti savo vietą šiame pasaulyje. Niekur negalėjau dingti ir aš. Ilgai ieškojau ir pagaliau suradau... Šiandien pasaulis man skyrė vietą ant stogo. Pasidėjau lagaminą ant ventiliacijos kamino ir apsidairiau. Mačiau kitų namų stogus. Žinojau, kad manęs nemato niekas. Esu ant aukščiausio pastato šiame mieste... Tikriausiai, galėčiau pasijusti esąs pasaulio viešpats, tačiau niekada nebuvau gigantomanu. Pažvelgiau į laikrodį – jau beveik laikas.
Atidariau lagaminą. Lėtais, ramiais ir užtikrintais judesiais rinkau jame esančias detales į vieną daiktą. Įdomu, kelintą kartą aš tai darau? Žinojau, kad panorėjęs galėčiau atsakyti tiksliai, tačiau... Nenorėjau. Pagaliau rankose laikiau austrų technologijos šedevrą. Steyr AUG. Įdėjau apkabą ir užtaisiau automatą. Pažvelgiau į laikrodį – laikas.
Prišliaužiau prie stogo krašto ir pažvelgiau į gatvę. Tolumoje pamačiau mane dominantį automobilį, jis lėtai artėjo. Man patinka žmonės, kurie mano, jog punktualumas – karalių mandagumas. Jie netgi miršta punktualiai. Pažvelgiau pro optinį taikiklį. Mačiau vairuotoją, kuris į visus žiūrėjo neslėpdamas paniekos. Šalia jo sėdėjo paniuręs žmogėnas – asmens sargybinis. Gal jis ir turėjo pakankamai raumenų, kad galėtų sulaikyti net minią, tačiau jam neužteko smegenų, kad pastebėtų snaiperį.
Automobilis sustojo. Asmens sargybinis išlipo iš automobilio ir atidarė dureles savo šeimininkui. Pastarasis išlipo ir godžiai nužvelgė pro šalį einančią blondinę. Asmens sargybinis nustūmė į šalį užsižiopsojusį smalsuolį. Šeimininko žvilgsnis vis dar sekė blondinę. Pagaliau jis atsuko veidą į mano pusę.
Ginklas tyliai kostelėjo, į petį stuktelėjo buožė. Automato vamzdis truputį šoktelėjo, tačiau per ilgus darbo metus įgyta patirtis neleido iš taikiklio dingti taikiniui. Žmogaus veidas spinduliavo nuostaba. Iš tarpuakyje esančios nedidukės skylės, tarsi kruvina ašara ištekėjo kraujo srovelė. Asmens sargybinis apstulbęs spoksojo į savo baltą kostiumą, kurį aptaškė šeimininko kraujas ir smegenys. Žmogaus kūnas susmuko.
Atbulas nušliaužiau nuo stogo krašto. Supypsėjo ausinė – regis ne be reikalo palikau judesių detektorių prie durų, vedančių ant stogo. Apsiverčiau ant nugaros ir nusitaikęs į duris įspaudžiau gaiduką. Ginklas sukosčiojo, pasipylė gilzės. Pagaliau spragtelėjimas pareiškė, jog baigėsi šoviniai. Dvidešimt devyni šūviai... Gal ir nelabai subtilu, tačiau patikima.
Išardžiau ginklą ir sudėjau į lagaminą. Viskas apskaičiuota sekundžių tikslumu. Išsitraukiau pistoletą su duslintuvu ir jį užtaisiau. Tikriausiai man jo neprireiks, tačiau apsidrausti būtina. Įdėjęs pistoletą į kaburą pasukau prie durų. Šarvamušės kulkos medį suvarpė kaip popierių. Spustelėjau rankeną ir įžengiau į laiptinę. Ant grindų gulėjo pora žmogėnų, rankose vis dar spaudžiančių milžiniškus revolverius. Atsargiai, kad neįlipčiau į kraujo balas, nuėjau koridoriumi. Regis užsakovas norėjo man nemokėti... Yra ir paprastesnių būdų nusižudyti, tačiau jei vargšelis tik tokį sugalvojo... Galų gale, tai ne mano problemos, o užsakovo.

Žvelgiau į monitorių beveik nematydamas jame esančio teksto. Dar vienas užsakymas. Gal man reikėtų viską baigti? Pirmą kartą rimtai galvoju apie užtarnautą poilsį. Nusivyliau pasauliu. Visi trokšta, kad kas nors negero atsitiktų artimam... Tie, kurie turėtų apsaugoti yra paskutiniai nevykėliai. Kiek metų aš jau verčiuosi šiuo amatu... Žinoma, pirmaisiais metais buvo nelengva... Bet tuomet aš neturėjau patirties... Kas iš to? Policijai taip ir nepavyko manęs sugauti. Nesulaukiau nė vieno manęs verto priešo. Galvojau, kad vienas detektyvas jau sugebės bent šiek tiek prisiartinti... Tačiau supakavo kažkokį nevykėlį skolų išmušinėtoją...
Ko aš siekiau visus tuos metus? Nežinau. Visada tikėjau, o gal norėjau tikėti, kad mano taikiniai yra blogi žmonės. Gal tai buvo savotiškas bandymas nors šiek tiek sumažinti blogį, tvyrantį šiame pasaulyje? Gal... Tačiau dabar nesu tuo tikras. Tebūnie tai paskutinis kartas, kai aš dirbsiu savo darbą. Po to... Kas bus po to pamatysiu. Neverta visko planuoti iš anksto.

Visada su užsakovais susitikdavau asmeniškai. Papildomas lašelis rizikos. Juk tai galėjo būti policijos agentas... Man tai nerūpėjo. Visada turėdavau atsarginį planą kaip išnešti sveiką savo kailį. Ne išimtis ir dabar. Be to, nemanau, kad ši moteris galėtų dirbti policijai. Tikriausiai, tai nuojauta, tačiau žvelgdamas į tas tamsias šaltas akis buvau tikras, kad jos niekaip nesisieja su teisėsauga. Moteris įdėmiai mane nužvelgė. Tikriausiai bando atspėti ar tai ne spąstai.
- Kainas žinote? – paklausiau.
- Taip. – šaltai atsakė ji. – Tikiuosi, jūs esate toks profesionalus, kaip kalbama.
- Geresnis. – patvirtinau.
Moteris man ištiesė voką ir patylėjusi prabilo vėl:
- Čia to žmogaus nuotrauka. Jį surasti turėsite pats, tačiau nemanau, kad tai sudarys sunkumų.
Ištraukiau iš voko nuotrauką ir pažvelgęs į ją nesusilaikiau nenusišypsojęs. Moteris susidomėjusi stebėjo mano veidą. Įdėjau nuotrauką atgal į voką, o šį – į vidinę švarko kišenę. Pažvelgęs į moters akis prabilau:
- Atsižvelgiant į tai, kad tik dabar sužinojau kas mano taikinys, be to, pats turėsiu jį surasti...
- Norite atsisakyti? – lediniu balsu pasidomėjo užsakovė.
- Noriu padvigubinti kainą. – atsakiau ramiu balsu.
Moteris apstulbusi žiūrėjo į mane. Supratau, kad mano atsakymas netikėtas. Daugelis būtų atsisakę... Tačiau aš profesionalas. Jei man sumoka aš galiu nužudyti kiekvieną. Nėra jokių išimčių.
- Man tinka. – tarė užsakovė.
- Pinigus norėčiau gauti avansu. Tikriausiai suprantate kodėl.
- Kaip pageidausite, kad atsiskaityčiau? – pasitikslino moteris.
- Perveskite pinigus į šią sąskaitą. – tariau paduodamas jai lapelį. – Užsakymą įvykdysiu kai bus pervesti pinigai.
- Gerai. – atsakė užsakovė ir jau pakilo eiti.
- Palaukite minutėlę.
Ji stabtelėjo ir pažvelgė mane. Aš minutėlę patylėjęs prabilau:
- Tikriausiai, jūs žinote ir tai, kad visada pasidomiu kodėl užsakovas nori pašalinti taikinį?
Moters akys žybtelėjo šalta neapykanta, tačiau po akimirkos atgavusi savitvardą atsakė:
- Jis nužudė mano brolį.
Linktelėjau galvą. Moteris apsisuko ir nuėjo.

Po dviejų dienų į nurodytą sąskaitą pervedė pinigus. Tokią sumą, kokios aš ir paprašiau. Kaip visada nurodžiau labdaringos organizacijos sąskaitą... Tikriausiai, taip aš bandžiau nors šiek tiek palengvinti savo nuodėmes. Man pačiam pinigų nereikėjo. Bent ne tokių sumų. Visada dirbdavau su tais pačiais ginklais, šoviniai nėra labai brangūs. Man visiškai užteko pinigų, kuriuos uždirbau per pirmuosius metus.
Atsisėdau prie stalo. Ant jo tebuvo trys daiktai: stora knyga, vokas su nuotrauka ir pistoletas su duslintuvu. Knygoje surašyti visi mano atlikti darbai. Kas užsakovas, kas taikinys, kiek man sumokėjo, kodėl norėjo nužudyti. Tai savotiškas kerštas tiems, kurie samdė mane visus tuos metus. Čia trūko tik kelių įrašų. Tik tų, kurie tikrai buvo paskutinis teisingumas. Tie, kurie surašyti knygoje, žudė savo draugus ir giminaičius, konkurentus ir partnerius. Troško valdžios, turto... Nebus čia įrašytas ir paskutinis užsakymas. Ta moteris tikrai turėjo teisę šiam užsakymui.
Ištraukiau nuotrauką iš voko, padėjau ant stalo. Kažin, iš kur užsakovė ją gavo? Gal reikėjo pasiklausti? Dabar tai jau nebeturi reikšmės. Aš sutikau vykdyti užsakymą, pinigai jau pervesti. Paėmiau į rankas pistoletą ir užtaisiau. Apkaboje buvo devyni šoviniai, nors aš žinojau, kad reikės tik vieno. Tačiau apsidrausti būtina. Pažvelgiau į laikrodį. Tikriausiai, laikas.
Prieš įvykdydamas paskutinįjį užsakymą pažvelgiau į nuotrauką. Joje aš visiškai nepanašus į žudiką.