Už miesto, kai nelieka traukinių, nelieka liftų,
mėnulio fazę tarp dantų sukandęs neša dingas.
Po kojom krinta dideli šešėliai eukaliptų
ir karstosi jų šakomis vidurnaktis ydingas.
Ramybės pliūpsniai – tai šuoliuojančios tylos kengūros.
Jų sterblėse užgimę vystosi sapnų jaunikliai,
kurie lyg bumerangai, paleisti trumpam prie jūros –
jie skrieja, ten apsigręžia ir vėl sugrįžta mikliai.
Naktis be vėjo, štai kodėl nesisuka malūnai,
kurie skirtinguose kraštuos, skirtingai laiką mala.
Už miesto viltį pasikinkę traukia atskalūnai –
jie vis dar tikisi sugauti miegančią koalą.