Jis eina vandeniu, o man šalia nelieka vietos.
Beribė prieglauda nakties per šviesmečius nutolus
nuo miesto be žibintų, be juokingai girgždančios karietos,
nuo miesto, kuriame su tiltais mylisi gondolos.
Nelengva būt antriesiems.
Jis eina vandeniu, ramus, į nieką nesidairęs,
tačiau paskęsta stebuklingoj irklų barkarolėj.
Prisirpusioj delčios aky jau sklaidosi jo gairės.
Lietus anksčiau tebuvo tik lietus, dabar – karoliai,
iškrintantys kantriesiems.