Seklumoj upės kranto giliai susimąstoma

Koks mažytis žmogaus liūdesys ir kartu toks didžiulis...
Tūkstantoji sekundės dalelė bei šviesmečių lietūs.
Nors Romeo man svetimas – jis juk Šekspyro bičiulis,
bet Veronai kasdien vis sunkiau išstovėt be Džiuljetos.

Nesugrįš... aš žinau, nesugrįš – tie laikai išgaravo.
Užsirūkė lemtis, elegantiškai išpūtė dūmą,
ir dabar jis tik graužia akis – neskanduokite bravo –
šiam spektakly esu mokinys – atėjau atidumo –

taip... tiesiog pasisemt atidumo, kur dėstomos klaidos.
Savo greitkelio juostom vejuos išminties bakalaurus.
Kiekviena paskaita teikia naudą, nes dūmas jau sklaidos –
po šakelę, po lapą vainikui vis rankioju laurus.

Vis tikiu – kada nors ir mane pasitiks triumfo arkos.
Kada nors – ta miglom apsiklojusi smegduobė laiko...
o kol kas aš tik molas, kurį sukrėtimai nemarkūs
bangomis atakuodami mūro stiprybę palaiko.