Meno pauzė

Išskridai taip staiga, netikėtai kaip Dievo karvytės.
Siauras pluoštas šviesos ir širdis nebesrūva kūrėjo.
Ant svarstyklių pražysta klaustukai – paleisti ar vytis?
Aš ir vėl tavęs laukiu, juk metas rašyt – vakarėja.

Aš žinau tavo pomėgį – grįžti, kai šviesos užgęsta,
kai tyla išsilieja į tamsą, tarpusavy maišos.
Kartais gestas už žodį aukščiau, kartais žodis už gestą.
Pirmą kartą jaučiuosi kitaip – visapusiškai raišas.

O tavęs vis nėra, tik trumpi apsilankymai blankūs.
Smilksta dūmais metaforos, prausiasi mintys miglotos,
kai amūras išsižada mūzos, jo strėlės ir lankas
lieka vėją medžiot, nes užmiršta kalbas poliglotas.