nenusimink

mes laušim duoną ir tekės mazutas,
kaip ašaros jis sunksis į medžius,
gyvenimas – jau tik apleistas butas,
kuriam gyvenimo jau niekada nebus,

tai kuo mane aprengsi? kuo maitinsi?
puodelis morfijaus ir nebegyvos akys,
sakyk – tau liko paskutinis žingsnis,
aš atsakysiu – tau teliko vagys,

sakyk – tau liko šalmas ir skylė,
aš atsakysiu – ačiū, bet nereikia,
tada prisėsime ir dievas duos,
tada atims – net paskutinę taiką,

kurios jau niekas niekada nebepatirs –
mes neigiame gyvenimo pilnatvę
ir visa tai tik tam, kad kada nors,
kad kada nors - - -

sugrįžtume į gatvę.