Vos užsimerkiu – vien kiemai, akligatviai ir mudu,
dar ieškantys įslaptintų kelių, kurių nėra.
Mes nebe tie, mes pasiklydę trikampy Bermudų,
iš mūsų viską pasiglemžusi klampi era.
Ausis užsikemšu, įsiklausau, kaip kalbam dviese,
apie mergaičių grožį, lūpas, jų akis drovias,
ir viskas primena netikrą, trumpalaikę pjesę,
kuri lyg intakas maitina ilgesio sroves.
Trumpam kvėpavimą sulaikęs, kasinėju žemę,
kur žaidėme jau išsilaisvinę iš vystyklų.
Čia praeitis ištrūkus iš krantų ir kaklą semia,
čia, rodos, ką tik užkasėm vaikystę po stiklu.
Gražu. Labai. "Akligatviai" gal būtų įprasčiau - nes taip ir kliūva tie "aklagatviai". Gal kokio ryškesnio akcento pritrūko, bet iš esmės - gerai. Pasiimu.
Draugui? Man šiaip užkliuvo ta klampi era, pasirodė per daug klampi, šiam eilėraščiui.Mano nuomone, čia nelabai tinka tas pats žodis - era.
Bet kaip visuomet, gražu, švaru, sutvarkyta, nušlifuota - tikras jūros akmenėlis.Tik šį kartą neužkabino ypatingai.
Iš pirmo žvilgsnio techniškai švariai pateiktas "šyrpotriebas". Bet tik iš pirmo. Tokį kūrinį dera perskaityti kelis kartus. Tai padaręs konstatuoju: įtaigu, gilu, miela. Bet ne idealu. 4+