Paskutinis dienoraištis

Mano vardas tik skaičius, kurio nepažįsti,
tik griovelis iš merdinčio vakaro runos.
Aš spyna, dar kurios nebučiavo vagystė,
dėl tokių, dėl manęs karalijos negriūna.

Ir nestatomais miestais neramstomi dangūs,
nes ir taip jie prakiurę stogais kreivašoniais.
Žagsi lietūs į skruostą, į paširdį trankos –
per vėlai atėjai – mane laikas pašovė.

Pasiliksiu gal čia – apsimetęs kuprotu –
patvorys ir žioplius, ir akluosius išlygins.
Mums bala bus minkšta ir vienodai paklota.

Prasilenks pamažu lyg pavasarį lytys –
nerudens, nežiemos ir nevasaros rimai.
Taip tyku be tavęs – n e g i r d ė t i k a i p r y m a i.