Tylos ir ilgesio keliai

Kai diena slenka vangiai
lyg pilkas barsukas,
ilgesys
taip beprasmiškai gelia
pasąmonės briauną.
Šiandieninėj padangėj
nuo užvakar sukas
ilgesys,
panašus į vilkelį,
ir viską sugriauna.
Jis tau įdavė lavos,
į saują įbruko –
tyloje
tavo deglo monetom
kaitra sužvangėjo.
Tu krenti pavėlavus
į rasą iš rūko
tyloje,
kurioje glamonėji
ramybės Pangėją.