Polediniai urvai

Ši valanda šalta ir gelianti it eketė,
o mudu skausmo kupini, erdvės ištroškę, tie,
kurie už jauno paukščio laisvę gali pastovėti.

Šaltasis karas – žvilgsnių karas iš labai arti,
kruša iš gyvsidabrio krinta strėliškai sparti –
mes tirtam, tavo lūpose nušalusi avietė.

Kažką sakai, tačiau ne žodžiai – ledo gabalai
pasipila po kojomis, deja, kiek per vėlai –
iš sąstingio ištrūkti reik ne vieno arklio galių.

Mes – du įšalę monumentai, speigo nebyliai,
susigraudinę ašarų nebeslepiam giliai –
kad verkiame išduoda stalagmitai iki kelių.