Jei norėtų, tai ir duotų, mielas mano. Kaime, supraskite, ne vien durniai gyvena, miestiečiai ten suvažiavę bliatsvavoja. O tikri, čia gimę - gerumu aptekę.
O dėl davimo, nežinote jūs kaimo taisyklių. Ką čia jums kalbėti. Skūra turite pajusti žemę, kad ją galėtumėte apdainuoti ir žemdirbio neniekinti.
Pasirinkta nelengva tema, turint omeny, kad rašimos eilės - išpildymas turėtų būti nepriekaištingas. Jis nėra. Trūksta lengvumo, kad ir kaip sunkiai būtų tokiam siužetui to lengvumo suteikti. Trūksta skambesio ir subtimulo.
labai mėgstu tokius aštrius, ironiškus, buitinius. Geras tekstas. Nė kiek nesumeluotas, būtent tokį tą kaimą ir matau. Su savais ritualais ir taisyklėmis, mafiozais ir dievais. Nusigyvenęs posovietinis kaimas ir neaiškus dievo vaidmuo jame... Gerai, kad nėra banalybių. Gerai, kad ironizuojama - nuo to kūrinys tik dar giliau smeigia.
4,5
Idėja graži (jei šiuo atvej galima taip sakyti) ir gražus sunkios temos lengvumas, tačiau antroje dalyje tai pereina į kažkokį išraiškos primityvumą. Suprantu, tai būtų galima laikyti kaip dar vienu elementu, paryškinančiu piešiamos situacijos, pasekmių ir priežaščių brutualumą, tačiau mano akimis raiška yra kiek per daug subanalinta.
Turbūt nieko naujo nepasakysiu, nekartodama buvusių komentarų. Smagu, kad yra pasakojimas.
Snukio ne per daug. Kartojimas padaro eilėraštį panašų į užkalbėjimą :)
Jonas jausis kaip į snukį gavęs. Kas, kad jis tik istorijos veikėjas. Paskutinis "o todėl" kiek užkliuvo, atrodo, kad dar daugiau priežasčių bus vardijama; o juk istorija baigiasi. "O todėl" - "va todėl"? Dar truputį gremėzdiška - "niekaip nenusisuka"...
Bet toji visuma taip paperka... 5.
Sueiliuota, papasakota tikra istorija, yra intriga, yra eilėraščio kūnas - vaizdas, yra mintis apie kasdieninę buitį, žmogiškuosius ir aukštesniuosius naratyvinius santykius, ryšius, neužmirštamus įvykius. Įtaigu, pakartojimai tik sustiprina pagrindinę mintį, perskaitai ir vėl grįžti. Stipru, vertinu 5.
Čia vienas iš tų atvejų, kai skaitai ir nesupranti, ar čia juoktis, ar čia verkt, ar čia gerai parašyta, ar ne, tik žinai, kad kabina, kad norisi skaityti iki pat pabaigos, nes emocija super įtikinanti, nes užliūliuoja, užbanguoja tas tarsi dainos motyvas apie tą klebonėlį, sprendžiantį žemiškąsias dilemas. Sukrečianti istorija, 4,999
Motyvas "norėtų duoti į snukį" - labai aiškus :), ir pastoviai kartojamas padaro iš teksto eilėraštį, dainą bemaž. Aišku - sudainuota ta "daina" - atrodytų primtyvokas slemas , bet skaitant ir galvojant alegoriškai kiek - gerai. Tokia ir istorija :) 4,01
"Snukių" gal ir daugoka (: Bet ta Agotos berniūkščio drama, meistriškai apipinta moraline dilema "ar Dievas pateisintų adekvačią bausmę nusikaltusiam" - puiku. 4,9
tekstas ne tik išlaiko intrigą, bet ir sukuria puikią nuotaiką, trečiame nuo pabaigos stulpelyje, toks slogus, be pretenzingumo į dramatiškumą sukuriamas vaizdas puikiai, puikiai tinka. O ką jau kalbėt apie pabaigą, kuri ne tik, kad nenuvilia, bet ir pribloškia.
jau pirma strofa mums duoda intrigą. intriga plėtojasi į maldavimą - nors numesk akmenėlį. ir visuomenė pradunda, tai daro sau palankiau būdu - akim į bokštą. bet ar bokštas padės, ar vėjas papūs?
ir klebonas čia labai gerai aliuzuojasi: jis ne kunigas, jis valdo pinigus. ir tai tik dar labiau pasunkina kumštį