Vienišiaus story

Jo vardas yra…nors nesvarbu, juk vis tiek nėra žmonių, kurie jį šauktų, kuriems jis rūpėtų. Kurie suprastų, kodėl jam tokios gražios tos krintančios žvaigždės…Jis Vienišius, nakties ir liūdesio sūnus. Svajotojas, kuris galvoja, kad žmogus laimingas ir laisvas tada, kai niekam jo nereikia…
Taip buvo visada, nuo pat vaikystės – jis niekad neturėjo draugų. Ne, ne todėl, kad būtų kažkoks atstumiantis ar nemokėtų bendrauti su žmonėmis. Tiesiog jis niekad neįsidėmėdavo jų vardų, o pats prisistatinėdavo vis kitaip. Vis tiek su kuo nors susipažinęs, jis susitikdavo tik keletą kartų, o po to jų keliai išsiskirdavo. Ir jie vienas kitą pamiršdavo…
Tik vieną rudenį viskas buvo kitaip. Vienišiui tada buvo gal 16 ar 17. Kartą, likęs vienas po pamokų klasėje, jis sėdėjo  ant suolo ir grojo gitara. Grojo varnui, kuris šoko savo juodą šokį dar vis vasariškame danguje. Tas vienišas paukštis buvo velniškai panašus į jį patį. Jie abu mokėjo priversti pasaulį priklausyti jiems, bet patys likdavo laisvi…Gitaros akordai papuošė kiekvieną sparnų mostą, o juodas paukščio kūnas išdidžiai atsiliepė į kiekvieną stygų virpesį. Jie abu gyveno tame pačiame pasaulyje, tame pačiame jausme…Vienišius netgi norėjo paklausti, koks varno vardas…
Staiga pajuto, jog jis patalpoje ne vienas ir pakėlė galvą. Priešais Vienišių stovėjo Ji ir šypsojosi nuostabia šypsena. Koks buvo Jos vardas jau irgi nebesvarbu – juk ji jau vis tiek neišgirstų…Tačiau Vienišius atsimena jos vardą, atsimena ir mažytes švelnias rankutes, raudoną suknutę, pusilgius šviesius plaukus ir akis, kuriose retkarčiais atsispindėdavo visas pasaulio liūdesys…
Jis paklausė kodėl, ji atsakė ir pokalbis užsimezgė. Išsiskirdami susitarė susitikti dar kartą, po to dar kartą ir dar…Kartą ji paklausė jo vardo ir Vienišius nesumelavo. Bėgo dienos, medžiai ir paukščiai pradėjo ruoštis žiemai, netgi varnas kažkur dingo, o jiedu vis mokė vienas kitą mylėti ir nekęsti gyvenimo…
Vieną vakarą Vienišius net nepajuto, kaip, palydėjęs Ją namo, švelniai pabučiavo į lūpas. Tos akys…Jos tą vakarą spindėjo visu pasaulio liūdesiu, kuris ŠYPSOJOSI! Šypsojosi ir Vienišius. Jis pirmąkart gyvenime norėjo būti reikalingas, jis jautėsi reikalingas. Ir varnas pasirodė gražus nebe vienišumu, o mokėjimu skristi…Pasaulis staiga tapo nebe pilkas, o jaukus ir švytintis…Vienišius pasijuto sudarąs vieną bendrą visumą su pasauliu, suprato, jog jie vienas kitam reikalingi. Kelias namo  atrodė stebuklingas, jį nušvietė nuo langų atsispindėję paskutiniai besileidžiančios saulės spinduliai, o ramus vėjelis švelniai kedeno plaukus…
Porą dienų po to vakaro jie nesimatė, tačiau vieną rytą, eidamas mokyklos koridorium, pamatė ją kalbančią su kitais, su tais, kurie jam neturėjo vardų. Jos akys vėl juokėsi, bet jose nebebuvo liūdesio. Vienišius praėjo pro šalį, o ji jo net nepastebėjo…
Dabar jis vėl sėdi ant suolo. Groja gitara klube. Jis nežino vardų tų, kurie jam ploja, o pats prisistatė bet kaip. Vienišius žino, kad praeis kelios savaitės, gal mėnesiai, ir jis jiems atsibos. Teks išeiti ir jie pamirš jį, o jis – juos. Vienišius šypteli…Jam nebus sunku, tik persimes gitarą per petį ir išeis. Silpnas vėjelis palydės jį, neklausdamas vardo. Žmogus laimingas ir laisvas tada, kai niekam jo nereikia…