Atsargiai – speleologai

Smegduobių vesternas


Mano senelis yra tie melzgani paliegę grybukai, žalsvomis kepurėlėmis besidriekią visu devyniasdešimt trečiosios olos pasieniu. Pačioje tamsiausioje kertėje jie staiga smulkėja ir perauga į žilą barzdą, virš kurios pūpso dvi pavandenijusios akys. Jos visada kažkaip graudžiai, bet kartu ir šelmiškai žiūri į mane, o iš po barzdos aš dažnai girdžiu neaiškų, tačiau mielą burblenimą. Šalia tos grybų giraitės tebeguli ir senelio lazda. Mama sakė, kad kai dar nebuvau gimęs, senelis ja pasiramsčiuodamas vaikščiodavo. „Na, jis tada ir atrodė truputį kitaip“, – teisinosi ji, pamačiusi mano nepatiklų žvilgsnį.

Kartą, kai mėginau paimti sunkią apipelijusiais juodos spalvos viršeliais viršun žvelgiančią knygą, gulinčią netoliese senelio barzdos, jis smarkiai sudejavo ir ėmė vartyti akis, o nuo mamos gavau atgalia ranka per burną. Dabar jau žinau, kad tai Biblija, ir kad ji senelio, ir kad imti jos nevalia. Kaip ir lazdos, ir grybų, nes seneliui skauda. Tiesa, grybų senelis negaili ir kai mama visai neberanda jokių šaknų ar termitų, kai tėtis savaičių savaites niekaip nepagauna nė vieno šikšnosparnio, senelis sunkai atsidūsta užsimerkia ir švokščia kažką nesuprantamo iš po savo barzdos. Mama tada verkia, o tėtis nežiūrėdamas į savo rankas, pjauna kelis kuokštus grybų titnaginiu peiliu. Paskui mes juos verdame ir valgome. O naktį girdėti kaip senelis tyliai tyliai inkščia, nors mama ir dainuoja man lopšinę tiesiai į ausį.


***

„Po velnių, – sako tėtis – tie prakeikti speleologai vėl valkiojosi po didžiąsias olas. “. Jis trenkia kampan auksu kaustytą arbaletą ir tuščią medžiotojo krepšį. Aišku, šikšnosparnių vėl nėra – speleologai bus išbaidę. Mama sakė, kad apskritai jie nėra blogi, jie tik taip pramogauja. Tačiau tos jų pramogos mums atneša vienas nelaimes.

Mama išvynioja skarmalų ryšulin įvyniotus šaknų pundelius. Šįkart apseisime be senelio pagalbos, o paskui gal tėtis ras, kur nusidangino šikšnosparniai. Beverdant šaknų antpilą mus aplanko pastorius Mezė. Jis pagarbiai pasilabina į senelio barzdos kampą, leidžia mamai pabučiuoti jam ranką, nors ir murmėdamas: „na ką jūs, frau Fræg, iš tiesų nereikėtų... “, – ir apkabinęs tėvelį per pečius pavadina jį lauk. „Reikia pasišnekėti, Frægai“.

Pokalbis truko ilgai, tėtis grįžo antpilui jau visai ataušus. Mama suskato vėl šildyti, tačiau jis tik mostelėjo ranka, atseit nesivargink, nevalgysiu. Tada mes einame gulti ir aš deduosi kad miegu, bet iš tikrųjų klausausi kiek įmanydamas, ką šnabždasi tėvai.

„Jie visai prarado sveiką protą, – sako tėvas, – Įsivaizduok tik, maitintis speleologais! “. Mama tik aikčioja ir dūsauja, o kai tėvas priduria: „Juk tai reiškia, kad mes vėl imsim slapstytis be vietos. Kitaip ką mes galime prieš speleologų šviesas ir griaustinį? “ ji apsiverkia. „Kaip gi tėvas, kaip gi tėvas? “, – nepaliauja kartoti vis labiau ir labiau kūkčiodama.


***

Rytą mane pažadina keistas bruzdesys. Pasirodo, tai mama krauna visus mūsų rakandus į ryšulius. Tėtis stovi olos angoje, per petį persimetęs arbaletą ir maišą. Pamatęs, kad aš nubudau, jis greitai stveria mane ant rankų ir išneša į stalaktitų alėją. „Mes paliekame šią vietą, sūnau“, – žiūrėdamas kažkur pro šalį taria jis. „O... o senelis?! “ – kimiai atsidūstu aš ir ašaros gniaužia man gerklę. „Eik, atsisveikink su juo, – sako tėvas. – Gal duos Dievas, dar kada nors grįšime. “

Aš vėl puolu vidun ir ropomis prišliaužiu senelio barzdos kertę. Jis tyli, tik žiūri į mane savo drebutiškomis akimis. Aš dabar jau nebesivaldau, verkiu ir prašau man dovanoti už knygą ir už visus suvalgytus grybukus. Senelis švokščia kažką raminančiai, o mama traukia mane nuo jo. Ji taip pat verkia.

Staiga atsitinka kažkas neįtikėtino. Aš matau, kaip skausmas perveria senelio akis, jos net patamsėja ir kone tyška į visas puses, tačiau tuo pat metu storoji knyga staiga atgyja, atsiplėšia nuo uolienos ir verčiasi mūsų link. „Fe, imfit faikui, fudie“, – beveik visai rišliai šnypščia senelio barzda, o akys stipriai užsimerkia.


***

Stalaktitų alėjos gale mūsų laukia pastorius Mezė ir kvailelis Gao. Mezė permeta akimis mano nešulį: „Saugok, vaike, tą knygą, kaip save patį saugok“, – linksi jis mano pusėn ir paėmęs Gao už parankės spartina žingsnį. Mama liepia man neatsilikti, o tėtis, kriokdamas tysia visus mūsų ryšulius ir rakandus ant kupros.