Tekančios saulės vagis

Kutendama akis, prisikelia saulėtekio kaitra,
kvapnieji rytmečio aliejai balzamuoja kaktą,
derlingo pusmėnulio pakrašty, pagarbintas kaip Ra,
ant smėlio sėdu ir meldžiuosi, kad visiems pakaktų

nors po žiupsnelį šilumos – nuo žynio iki vergo,
po krislą išminties, besiturškiant suktų mįslių fone.
Prieš sfinksą stoju ir žinau, ką atsakyti – *ergo,
kažkas taip pat šį rytą meldžias už visus ir už mane...

Ozirio džiaugsmo ašarų pritvinksta srauniame Nile.
Jų potvynio užlietos mano siekių piramidės.
Tiktai viršugalvis Cheopso kyšo užgaida smailia,
beieškant kelrodės, vienintelės Egipto gidės.

Nereikia karalienės man, nereikia Nefertitės,
nebent jį būtų Nefertitė sielos klodų gelmėse –
tokia, kurią, net jausdamas greta norėtum vytis,
kuri karščiuojantį mane paglostytų ranka vėsia.

Jau popietė, nes dega vėjo smiltys – šaukštai po pietų.
Laiškanešiai kopas numynė. Mastabos – jų pėdos,
priglaudusios vizirių valią ant papirusų kietų,
laiškų be atsako, be adresato ir be gėdos.

Ir nuostabesnis tik didingas sarkofagas nakčiai,
kurį žvilgsniu pastvėriau – sako, nepagautas – ne vagis.
Daug nevogiau – patvirtins faraonai kietakakčiai –
tenugvelbiau saulėtekį, kuris kutena man akis.






* lot. - taigi, vadinasi.