Akušerio dienoraštis. Komandiruotė.

Nostalgiją man sukelia artėjantis vasaris.
Kaip pernai paukščių balsuose pavasaris skambėjo...
Vasario pirmąją man už akių užkliuvo saris.
Užkliuvo, brizo glostomas – vis primena Bombėjų.

Uostamiestis mane iškart svetingai pasitiko.
Ligoninėje moterys be proto gausiai gimdė.
Vasario penktą pažvelgiau nustebintas į *tiką.
Pamyniau etiką profesinę, pamilęs indę.

Visai netrukus aš buvau belaisvis, ji – šventoji.
Anglies juodumo plaukuose paskendo naktys juodos.
Arabų jūra nerami – vasario devintoji –
jos akys kerinčios, jos akys kupinos paguodos.

Mes pražiopsojom laiko spurtą – mėnuo įpusėjo.
Gimdyvių daug, kas antrą naktį privalu budėti.
Matytis galim vis rečiau – gimdyvių vis gausėja,
ir vis geidžiu bučiuoti jos akis, prie lūpų dėti.

Vasario dvidešimt pirmoji – įdomumo dėlei.
Laisvadienis, mes vėl kartu, mums lenkiasi sitaros.
Popiet išvykstam – gal suspėsim į naktinį Delį.
Man sielos tikas, žodį Indija balsu ištarus.

Vasario dvidešimt aštuntąją laivai išplaukia.
Švelnutis brizas prieš kelionę – mūsų meilė gūra.
Rytoj pavasaris... bučiuoju savo tamsiaplaukę.
Krantai iš lėto blėsta. Mėtau rupijas į jūrą...






*tika – taškelis indės kaktoje, reiškiantis, jog moteris ištekėjusi.