Coliukė

Jos žvilgsnis – neįmintas rebusas, o juokas – trupiniai šarados.
Ji subtili kovotoja ir moteriškai atkakli.
Kai ją stebiu, akis skaidrėja tartum gryno aukso nišą radus.
Stebiu ir užjaučiu visus, kurie iš prigimties akli.
Charakteris – baltos balandės, bet gamtos ir Dievo apginkluota.
Vos tik išsiskiriu su ja – galvoj perimvietė minčių,
kaip vėl patekt į tą besisupantį lengvą transo burių luotą,
į sapną, kuriame taip vaikiškai džiaugiuos ir taip kenčiu.
Praminčiau ją nerūpestinga Coliuke, jei tektų rinkti vardą.
Ne dėl vėjavaikiško būdo, ne todėl, kad ji maža.
Tiesiog kiekvienąkart jaučiu, kaip ji gyvenimą po colį ardo –
kiekvienąkart ištardama sudie su šypsenos grąža.