Vienišius meras ryžtasi rašyti laišką

Aš niekuomet sapne nesu regėjęs vilko,
galbūt todėl įkūriau miestą, kuriame vos kelios gatvės.
Aš nerašiau laiškų. Kas į kitus kraštus šią žinią vilko,
man paslaptis, tačiau atvyksta čia prancūzas, lenkas, latvis...
Gyventojų kol kas nedaug – nieks neapykantos nesmilko,
tik vyninėje šūkauja, kilnodami taures vienatvės.

Vienintelė lyg moteris – centre suklupus koplytėlė.
Jos šlaunys marmurinės, akyse – suskaldytas vitražas.
Nei vienas mano miesto vyras ten dar kojos neįkėlė,
tačiau visi pritars – ji nuostabi – it raivosi, it rąžos,
it stiebiasi rytais į šviesą bokštu panaši į gėlę,
kol vyninės vis pelnos, lobsta – auga jų litražas.

Aš nerašiau laiškų ir pašto, gaila, neturėjau greito
prišaukti moterims, kad baigtųs vyno paskenduolių eros,
kad jos pripildytų gatves gitarų, violončelių, fleitų
tyru juoku ir suklestėtų miestas, kaip kadais Šumeras.
Kodėl..? Pašaukit raštininką, kad skubiau čionai ateitų!
Še, plunksną, rašalo – rašyk: „Aš, vienišųjų miesto meras, <... >”