Siauros Viešpaties akys

Jau trečią rytą patenku į veidrodžiais įstiklintą verandą.
Už jų – pakirdęs uostas karpo ausimis į šaižų balsą dokų.
Tai čia gyvieji žuvusius ir atvirkščiai – gyvuosius žuvę randa.
Tai čia, ant balto molo krašto, kraipo galvą Dievas, spręsdamas sudoku.

Lengvutis šilko kimono gracingai plaikstosi tarp vėjo gūsių.
Saulėlydis, tad žilis, plaštakas suglaudęs, linkteli į priekį.
Dėl visa ko, skeliu sau antausį, bet suprantu, jog nepabusiu,
ir išgirstu, kaip tyliai trakšteli plonytė ryžių duonos riekė.

Truputį keista – aš už veidrodžių, toli, tačiau girdžiu kaip kramto,
girdžiu sotumo intonacijas – užkaista ausys – nevidonės.
Kažką pajutęs, siauraakis į mane atsisuka nuo kranto –
skeliu sau antrą antausį, ir skruostuose įsiveisia raudonis.

Jis atsistoja, meta skvarbų žvilgsnį įžūlias akis įbedęs,
Pamosikuoja, nešinas laistytuvu (man regis kiek mažoku).
Tarp mūsų – tuščia – tik verandą saugo šakomis sakuros medis.
Jis jau čia pat! – aš užsimoju trečią kartą ir... staiga pašoku..!

Nedelsiant patrinu apyaušrio užantspauduotus vokus, kylu.
Rankas pagrąžęs, žvilgteliu – langai rasoja it lašeliai sakės.
Lėtai atsisuku į veidrodį ir vos per pusę nesuskylu –
mažytį bonsą laisto vyras man už nugaros – jo siauros akys.