Būties svarstyklės

Man nereikia akių, kad galėčiau regėti - nereikia.
Sopulinga liepsna mano būtį nutylinčios žvakės,
o plaukai vakarais lyg nuo vėjo sakmių išsidraikę –
man nereikia akių – jau verčiau sau gyvensiu apakęs.

Kam man kojos, jei siela dažniau negu kūnas išėjus.
Šitaip merdint, nakčia nuo vaitojimo įkrenta lubos,
ir, atrodo, jog kvailą likimą užbūręs koščėjus –
kam man kojos – turėdamas jas, aš vis tiek vaikštau šlubas.

Atiduočiau ir širdį, kuri taip pasiutusiai plaka,
tartum diegiantys kirčiai botago, ir įplaka rimtį.
Tirštas kraujas krešėdamas perpildo mano kloaką –
atiduočiau ir širdį, tik nieks jos nenori priimti.