Aš Ikaras Dedalo Sūnus (Žemutinių Instinktų Vagis)

Aš nežinau, bet spėju, kad širdžių žaidimą sugalvojo
kažkas, išmokęs kilti, kojom žemę siekdamas tvirtai.
Dedalas teištartų sūnui, neišvengusiam pavojų:
„Neklaužada, Ikarai, pažiūrėk į ką tu pavirtai... ”

Aš neturiu sūnaus, bet mintimis inscenizuoju tėvą,
jau prisižaidusį ir pralaimėjusį ne pirmąkart.
Palakinęs vaizduotę pienu, vis regiu Adomo Ievą –
kaip nekaltai gebėjo ji ant žalčio kilpos pasikart.

Aš pats tik tai sūnus su užgaida, jog tapsiu įžaidėjas,
ir vienareikšmiškai manau, kad pergalingai laimi tas,
kuris įvykdo pažadus ir dar daugiau nei prižadėjęs.
O moteriai, nešiojančiai ugningo žaismo gametas,

pamerkiu akį – juokiasi lyg violončelė sustyguota.
Išburti mėginu, kas pirmas jos vainiką nusineš
ir vietoj rūtų švelniai dovanos atodūsių zigotą –
gal naiviai skamba, bet tas pirmas noriu būti aš.