Pritildyk muziką, sūnau – dabar adventas.
Kas mano, jog rimtis tik tiems, kurie seni, tas
nedrįsta pripažint troškimo būti šventas.
Tai ne pamokslas, net ne sapnas išgyventas,
tiesiog kelionėj sustojimų – vienas kitas –
o stabtelėjus vystos išminties zenitas.
Pritildyk muziką, sūnau – girdi? – pastogėm
bildukai patyliukais velka sunkų maišą.
Jis pilnas svetimų geismų – mes veltui vogėm.
Pažvelki – viską išveža Temidės rogėm.
Sūnau, tu sveikas – kam tuomet vaidinti raišą? –
žmogus nebūtinai tapytojas, jei paišo.
Šįvakar Dievo languose ramybė žydi.
Tyla palaistomi atokvėpių darželiai.
Nors tavo sąžinė ganėtinai mažytė,
sūnau, pritildyk – kiek reikės prašyti?
Sunku sparnais plasnoti angelams – vargšeliai...
Dabar adventas – cit! Girdi? – dorovė želia.
Ne nu tai žinau, kad svarstyklės jai itnkanti atributika, bet kažkaip svarstyklėmis išsivežti geismus nelabai tinka, o čia esmė būvo, kad teisingumas galiausiai viską atstato į savas vėžes, o rogės ne prie Temidės - prie bildukų, į jas pasitalpinusių maišą.