Partitūra ginklams (skirta D. F. Kuperiui)

Tyliau! Girdi? – tai ginklai suokia a cappella.
Mes galim slėptis arba susiveržt diržus,
sukąst dantis ir brist per upės tėkmę gėlą.
Jei paskutinis mohikanas liks ir žus,
tai išimčių nebus – taip pat neteksim skalpų.
Nors švino chorinis tratėjimas arti
ir mėnuo baltas plevėsuodamas apalpo,
būriuojas šviesuliai – belaisvių asorti –
pasidavė dangus, nakties aksesuarai,
bet mes negalim pasiduoti. Be drąsos –
trumpi keliai, o virš galvų plasnoja arai.
Tai panašu į klišę, į netikrą SOS.
Laki vaizduotė išlaka sulas iš uosių –
atrodo, priešai slepiasi jų drevėse.
Kankinkite, praskelkit kiaušą! – neišduosiu
brolijos, slypinčios po ketera vėsia
Didžiųjų ežerų – Ontarijo ir Erio.
Taip – irokėzai netoli, tačiau kol kas
šita komedija ne Dantės Aligjerio –
dar luktelkim – ne laikas laidyti kulkas.
Tai pragaras, kurio net nesapnavo Dantė,
melodija šratų čiulbėjimo ne ta,
o mūsų tempas tartum sužeistų andante.
Likimo rankose nutyla moneta –
negirdi niekas, niekas išeities nesiūlo,
tad leiskime niūniuoti ginklams – pats žinai –
miškų labirinte be Ariadnės siūlo
šis status quo negali tęstis amžinai.