Prie fontano

Čia nerasi krypties, nėr abscisių, nėra ordinačių.
Išeini be žemėlapio – vienas, nejausdamas kojų.
Kelią rodančiam grindinio aidui neištari „ačiū”,
o virpėdamos lūpos nesudeda žodžio „dėkoju”.

Teliūškuoja žibintai šviesas ir kampai apvalėja.
Pirmąkart pajunti – Žemė sukas – nors nieks nenugirdė.
Su strėle šlaunyje klibikščiuoji per Laisvės alėją –
sudrebėjo Amūro ranka – nepataikė į širdį.

Jėgos senka, apleidžia – belieka sustot prie fontano.
Tavo meilė prabėga pro šalį dėvėdama kaukę.
Štai – eilinė Marytė sulaukė eilinio Antano –
tiktai tu vis dar sėdi – savosios lig šiol nesulauki.