Zahiras

Paolo Coelho romanai žavi, įtraukia, priverčia susimąstyti. Tad ką gi žada vienas iš naujausių, paslaptingai ir intriguojančiai pavadintas „Zahiras“?

Žada daug ką. Nuo pat pradžių stipriai ir vienareikšmiškai patraukia paslaptingas pavadinimas ir knygos nugarėlėje esanti ištrauka: „Meilė – laukinė galia. Kai stengėmės ją valdyti, ji mus sunaikina. Kai stengėmės ją įkalinti, paverčia vargais. [...]“ Knygos pradžioje, dar prieš dedikaciją, kuri, beje irgi patraukia rašytojo švelniais žodžiais žmonai, cituojama Evangelija, Konstantinos‘o Kavafio „Dionizo eisena“ apie kelionę į Itakę, ir sudaromas įspūdis, kad romano turinys labai didingas, taurus ir romantiškas.

Herojus – populiarus rašytojas, milijonierius, mėgstamas moterų ir knygų leidėjų, bet gyvenantis didžiąja dalimi savo „vidiniame pasaulyje“. Mintimis kartais arogantiškas, tačiau neišsiduodantis bendraudamas su kitais. Personažas tai simpatiškas, tai atstumiantis, kaip ir visi žmonės, turintis ir silpnybių, ir stiprybių.

Įdomu tai, kad romanas sudarytas iš nedidelių skyrelių, kurie nėra sunumeruoti ir neturi savo pavadinimų, tačiau yra apjungti į 4 logines romano dalis: „Aš – laisvas žmogus“, kur herojus dar nesuvokia savo meilės žmonai, bet yra įžeistas jos netikėtu dingimu; „Hanso klausimas“, kur herojų, iš vienatvės ir nežinomybės pradeda apimt „Zahiras“, jis pradeda suvokt, kiek jam reiškia jo žmona, ir ką jis prarado; „Ariadnės siūlas“ – kur herojui atsiranda viltis žmoną susigražinti, tačiau tam jis turįs subręsti ir suprasti, ką iki šiol daręs ne taip; ir „Grįžimas į Itakę“, kur herojus, atsikratęs „Zahiro“, sąmoningai leidžiasi į kelionę, pagaliau atvedančią jį pas žmoną.

Išskyrus paskutiniąją dalį, kur herojus keliauja į Azija, jokio veiksmo romane praktiškai nevyksta, nors sakoma, kad jis daug kur buvęs, ir aprašomos skirtingų šalių vietovės. Daug minčių kartojama iš kitų autoriaus knygų. Tačiau protarpiais pateikta ir įdomių, verčiančių susimąstyti idėjų. Pavyzdžiui, koncepcija, kad būtina užmiršti savo asmeninę istoriją:

„- Kad tikroji meilės energija galėtų prasiskverbti į sielą, jūsų būsena turi būti tokia, tarsi būtumėte ką tik gimusi. Kodėl žmonės nelaimingi? Todėl, kad nori pasisavinti šią energiją, o tai neįmanoma. Užmiršti savo asmeninę istoriją – vadinasi, išsaugoti tą kanalą švarų, leisti, kad ši energija kasdien srūtų, kaip pati nori, leistis būti jos vedamam.[...]
- Ką reikia daryti, kad išsivaduotume nuo mums primestos istorijos?
- Garsiai su visomis smulkmenomis ją nuolat kartoti. Ir kaskart tai darydami po truputį atsisveikinsime su tuo, kas buvome – galėsite tuo įsitikinti, jei tik ryšitės pabandyti – ir atsiversime naujam, nežinomam pasauliui. Daug sykių kartosime šią seną istoriją, kol ji pasidarys mums nesvarbi.
- Tik tiek?
- Dar viena smulkmena – tuštėjant erdvei, reikia stengtis, kad neatsirastų tuštumos, taigi būtina ją nedelsiant užpildyti, kad ir laikinai.“
Arba įdomi mintis apie „Pasaulio banką“:
„- Todėl papildysiu jūsų sąskaita – ne piniginiais įnašais, o ryšiais. Pristatau jus vienam ar kitam asmeniui, atveriu kelią tam tikroms deryboms – aišku, teisėtoms. Jūs niekada nepamiršite, kad esate mano skolininkas, nors aš jums niekada to nepriminsiu.
- Kol vieną gražią dieną...
- Taip, vieną dieną kreipsiuos į jus su prašymu. Galėsite jį atmesti, tačiau žinosite, kad esate man skolingas.“
Būtent dėl šių ir panašių minčių verta skaityt šį kūrinį, jos praplečia akiratį ir praturtina. Nors tardamas pabaigos žodį autorius pateikia šaltinius, kur yra pats perskaitęs šias mintis... Taip pat trumpai apibūdina romano rašymo istoriją – jį rašė keliaudamas po pasaulį 2004 metais, ir personažams panaudojo realių žmonių portretus. Bendras įspūdis – daug ką gavau. Bet kažko ir truko.