Voratinkliais apsigobusios

Laimėjus Lietuvos rašytojų sąjungos konkursą, išleista pirmoji jaunos autorės Jurgitos Butkytės knyga „Voratinkliais apsigobusios“. Knygos viršelis taikliai papuoštas Ričardo Šileikos iliustracija. Tai keturių spalvų siūlai, susukti ant atitinkamos formos, o šalia jų mėtosi pora sagų bei žiogelis. Viską vainikuoja kampelyje užguitas žodis „eilėraščiai“.

Knygą sudaro trys skyriai. Pirmasis pradedamas eilėraščiu „Joy must be better than sorrow“. Ne, jūs nesuklydot, tai poezija lietuvių kalba – liūdeblundos supras. Skyriaus tonacijos gan subtilios bei įtraukiančios. Kartais pavyksta įeiti į eilėraščių vidų, apžvelgti, pamąstyti apie struktūrą, pabūti detale, be kurios kūrinys liktų raišas. Eilėraščių lyrinis subjektas įvairus: truputį vaikiškas ar žaismingas, kartais maištaujantis: „kaip vienąkart / pavasari / tu vėl atjosi drąsiai / pašniukštinėt / kaip kvepia vilnius / prie konditerijos fabriko“ („In the darkness“ – puiki Salomėjos Nėries eilutės parafrazė!). Eilėraščiuose pabunda lyrinio subjekto jautrumas, o vidinė lyrika sukuria vaizdo trapumą: „apie šviesoj / kaži kam susijungtus žiburius / neša į šalį / svirtelėjęs akmuo / sklendžia žvyrkelis / gal nuo signalų mirksnį / slepias basutėj / čiobreliais kvepiantys / šnabždesiai“ („Ateinant ir nešdinantis“). Pirmojo skyriaus visuma šiek tiek sunki ir neįprastai tolygi (kol kas nedrįsčiau pavadinti monotoniška). Eilėraščiuose gausu savitą krūvį turinčių leitmotyvų, vartojamų kūrinio taurumui ir žavesiui atskleisti.

Antrojo skyriaus eilėraščiai surikiuoti apgalvotai, išryškėja autorės stilius, padedantis skaitytojui laviruoti padrikoje minčių sekoje (ar ji egzistuoja?). Vienas iš stiliaus elementų – anglų kalba: „pristojo šokti / prie vyriškos lyties asmeniu / pasivertusio / vieną naktį žiūrėtojo / į poor woman’s head / in lithuanian darkness“ („In the darkness“), „all babies are crying / ne savo balsais; palieka parko žolėj ilga ilga pauzė cause / noone remembers god‘s name“ („Patricijai“). Tokie lietuvių ir anglų kalbos mišiniai gan efektyvūs. Jie lengvai įsiveržia į žmogaus atmintį ir išlieka kaip „minutinė“ apraiška. Abejoju, ar autorės darbuose tokie mišiniai užima svarbią vietą, tačiau jie suteikia ypatingą atmosferą – teigiamą ar neigiamą, nelygu skaitytojas. Šiuose eilėraščiuose svarbus akimirkos žavesys, atskleidžiamas išsišokančių detalių strateginės kompozicijos.

Autorės kalba – labai vaizdi, tačiau kartais nuslysta į absurdo ribas ar paribius.

Skaitydamas eilėraštį, būna, pajunti realybės dvelksmą, susipynusį su stipriu (pa)sąmonės krūviu. Viskas susilieja į viena kebliai sujungtame tekste. Pasinėrus į kūrinį, ima atrodyti, kad vaikštai šalia ribos, kuri keičia visą eilėraščio reikšmę. Galima aptikti sudėtingiausių minčių formulių, ir nepajunti, kaip kartojasi vienas ar kitas posūkis. Kažin kas susijaukia – gal skaitytojo sąmonė, gal teksto „išvaizda“. Žinoma, yra ir „tvarkingų minčių“, kuriančių poetinę abejonę. Autorė tampa poete.

Tekstams būdingas netikėtas palyginimas ir netiesioginis antonimų gretinimas. Tokie motyvai priartina tekstą prie žmogiškosios polemikos: „jo praverta burna / vaikiška susiraukšlėjus / kaip ugnikalnio subjaurota“ („Meditacija su auskaru...“), „savo kūną tausoji lyg / arabiško žirgo šonkaulį“ („Gerai kad tu“), „dėl pamočių tu pamišus / ir dėl kunigų kuriems / skambini: deginuosi nuoga“ („Patricijai“).

Lyrinis subjektas dažnai keičiasi. Tai atspindi jo būsenos tekstuose. Skaitant svarbu pasirinkti tinkamą strategiją ir iššifruoti neiššifruojamas reikšmes.

„Rankos velias į nuotaiką“ („Gerai kad tu“), – taip apibūdina savo akimirksnio būseną lyrinis subjektas. Kiekviename eilėraštyje galima rasti jo pėdsakų, jis atlieka daug vaidmenų. Kai supranti, jog esi valdomas žodžių, kurie tuo pat metu gali atskleisti visiškai kitokias patirtis, lyrinis subjektas atsidengia, palikdamas kelias skiauteles – dėl subtilumo.

Knyga – lyg uždaras ratas. Trečiajame skyriuje skaitytoją vėl pasitinka žaismingumas ir atvirumas, jis užpildo visas knygos nugarėlės sagas, ir tiesiog norėdamas įsilieti į paskutiniuosius tekstus, pasileidi jų srovele: „mergele geroji / čiūto lylia / negirdyk jautelio / čiūto lylia / neglostyk kojelių / čiūto lylia / jautelis įspirs tau“ („Toreadoro dainelė“), „mano muilas vaikiškas / rožinis / kad neparaustų oda / dantų pasta irgi rožinė“ („Rožinis“), „žolė už stiklo / ne mano žolė / kurios nenoriu liesti“ („Lyriškas Žilvinui“).

Paskutinių tekstų trapumas papildo visą knygą, nes kituose skyriuose daugelis darbų sukoncentruoti į gilesnes teksto reikšmes, yra sudėtingesni. Knyga baigiama stipriais eilėraščiais. Kai kur skleidžiasi drąsesni ir atviresni apmąstymai, gvildenami ir svaresni klausimai, tačiau be įprastinio sunkaus šydo: „troleibusų ir kriauklių / salėm / mane veža mano / gyvenimas?“ („Rožinis“), „išsineriu iš drabužių į / patalus“ („Kaip sekasi mirti?“), „jeigu dievinu / tai esu / jei esu / tai ir dievinu“ („Deivės“), „plytelių prieblandoj / geltonas žaislas / ir aš“ („Šviesuliai“).