Vilkų saulutė

Iš dabartinės lietuvių eseistikos Gintaro Beresnevičiaus esė išsiskiria pilietiškumu, socialiniu kritiškumu. Bet ir jo pilietiškumas išsiskiria. Tai akivaizdu pirmoje jo eseistikos knygoje „Ant laiko ašmenų“ (2001), tai būdinga ir antrajai - „Vilkų saulutei“ (2003). Autorius čia toliau griauna istorinius, tautinius, politinius stereotipus - tiesiog apverčia juos aukštyn kojom ir racionaliai, analitiškai išveda skaitytoją iš užburto rato, pateikdamas vietoj įsigalėjusios nuomonės naują, produktyvią interpretaciją. Ką reiškia būti „barbaru“, ką galima išspausti iš to, kad mes totaliai vėluojame, kad buvome paskutiniai pagonys Europoje, kad atsiliekame nuo „civilizacinio Europos vektoriaus“ ir taip toliau? Pasirodo, tokia mūsų kitokybė (indoeuropietiški karių genai, stipresnis iracionalumas, metafizinis jautrumas…) gali duoti ne taip jau menkų galimybių tapti Europos Sąjungos subjektu. Autorius ne tik kuria gyvybingo, perspektyvą turinčio gudraus lietuvio „mitą“, bet ir skatina naujomis akimis pažvelgti į civilizacijos išlepintą vartotoją - europietį. „Mes savo tradicijos jėgą labai dažnai pražiūrime“, - rašoma esė „Vėlinėms žodžiai“ (p.139), gretinant šią šventę su anglosaksiškąja - keltiškuoju Helovynu. Vėlinės - susitikimas su savo mirusiaisiais, Helovynas - pabėgimas nuo jų, būdas jų išvengti. „Tai skirtingų civilizacijų atsakas [į mirtį]“ (p.138). Šios ir kitos drąsios idėjos virto istoriškai ir egzistenciškai argumentuota programa trečiojoje esė knygoje „Imperijos darymas. Lietuviškos ideologijos metmenys: Europos Sąjunga ir Lietuvos geopolitika XXI amžiaus pirmojoje pusėje“. Po teigiamos referendumo baigties ši knyga turėtų būti dar aktualesnė - ir ne tik skaitytojams mėgėjams, bet ir atitinkamų institucijų profesionalams. Apie tai „Literatūroje ir mene“ rašė Vytautas Girdzijauskas. O „Intelektualinės avantiūros“ rimtumą liudija Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriaus Raimundo Lopatos palydimasis žodis knygos viršelyje bei šios institucijos grifas knygos metrikoje. Bet grįžkime prie „Vilkų saulutės“.

Lietuvos politinio gyvenimo atžvilgiu G. Beresnevičius laikosi kritiško intelektualo pozicijos: nesusitapatindamas nė su jokia partija, atstovauja socialiniam humanizmui. Jis neturi iliuzijų dėl demokratinės valdymo formos tobulumo, dėl politikų žaidžiamo be pralaimėjimų „kvadrato“ žaidimo, dėl pačios visuomeninės santvarkos - kapitalizmo, kurio, pasak autoriaus, dabar net vardas neminimas, pakeičiant jį perifrazėmis, pvz., laisvos rinkos visuomene ir panašiai. Išeitis, kurią jis siūlo „užribyje“ paliktai visuomenei, - sekti Europos pavyzdžiu: organizuotis ir ginti savo interesus. Visuotinės valdininkų euforijos stojimo į Europos Sąjungą akivaizdoje (kitos alternatyvos Beresnevičius taip pat nemato) jis turi drąsos analitiškai svarstyti, ką stojimas reiškia Lietuvos valstybingumui, - jo liksią mažiau. Ir svarsto, kokios strategijos, kokios ideologijos Lietuva turėtų laikytis, kad Europos tautų bendrijoje ji neprarastų subjekto statuso.

Esė žanro struktūra remiasi analogijomis; bendroji schema būtų - tezė ir ją patvirtinantys, varijuojantys pavyzdžiai iš įvairių sričių. Kuo analogijos kontrastingesnės, netikėtesnės, tuo meninis efektas stipresnis. G. Beresnevičiaus, istoriko, religijotyrininko, kvalifikacijos leidžia jam „analogijų“ diapazoną išplėsti nuo dabarties iki senovės Romos, Artimųjų Rytų civilizacijų patirčių, indoeuropietiškųjų genų, baltiškųjų archetipų… Tai stipri argumentacija - loginė, emocinė, metafizinė… Imi pagaliau įsisąmoninti, ką reiškia būti istorijoje ir pasaulyje.

Antra vertus, ne mažiau įstabus ir kitas analogijų klodas - kasdienio gyvenimo blyksniai, analogijos, sklandančios ore, pasak autoriaus. Esė gali prasidėti, pavyzdžiui, nuo paprastų įspūdžių ar pojūčių kraustantis į naują butą (aprašomi žaismingai ironišku stiliumi, jie patys savaime, atrodytų, jau gali tapti pakankami esė tekstui), po to šokti prie tautos analogiškos situacijos (kraustymasis į Europą), vėl grįžti prie buities „metafizikos“, transcenduojančių daiktų bei laiko entropijos - verdamo kiaušinio trukmės pavyzdžiu („Daiktų byrėjimas“). Arba esė „Šventės nuobodis“ : tūkstantmečių ribos proga pasakotojas nusprendė kažką nuveikti, kad galėtų tarti exegi monumentum, - su dukrelėmis nulipdė senį besmegenį, bet jį greitai pavogė, ir vėl liko švenčių nuobodulys, iš to politika, Artimųjų Rytų tironijų pavyzdžiai - analogijos ir kontrastai, deja, ne visada dabarties naudai… Ir štai, kai tas pavogtas besmegenis turėjo būti jau kadai ištirpęs, jis staiga ėmė ir atsirado, baigdamas suridenti esė sentenciją: „Nes [demokratija] tai laisvė besmegeniams lipdyti“ (p.137). Ir iš šių kelių (dėl vietos stokos perpasakotų ) „citatų“ akivaizdus yra Beresnevičiaus esė intonacijų paslankumas - nuo šykštaus lyrizmo iki humoro ir dominuojančios (auto)ironijos.

Racionalumas, analitiškumas Beresnevičiaus eseistikoje dera su metafiziniais jausenų sprūdžiais, su įvaizdinta, bet neprijaukinta (nes neprijaukinama) beprasmybės, nuobodžio, ilgesio (sekmadienis, šventė, sausra, karštis…) patirtimi. Ši paradoksiška racionalumo ir metafizikos vienybė ypač akivaizdi „naująsias technologijas“ reflektuojančiose esė. Puikiai žinome, ką bloga kompiuteris veikia mūsų labui: Žodžiu, tai tikras blogio įsikūnijimas, be kurio, deja, negalime apsieiti. O, pasirodo, galimas ir kitoks jo mitas: XXI amžiaus žmogui kompiuteris sugrąžinęs pasaką, fantaziją, „mitologinį mąstymą“ - tai, ką jis, atrodė, jau visiems laikams yra praradęs („Fantazijos šalies rezidentūra“), ir, pridurčiau, gal net prisidėjo prie esė žanro suvešėjimo: „Nežinau kodėl, bet man rodosi, kad rašymas kompiuteriu truputį pakeičia teksto struktūrą, o gal ir pačių minčių detales… Jos dažniau šokinėja, verčiasi per galvą, darosi žaismingos, mažiau atsakingos…“ („Rankraščio pabaiga“, p.182).

Beresnevičius yra parašęs romaną, penkias mokslo knygas, tris eseistikos, bet jis yra tikrų tikriausias poetas. Esė „Apie tėvynės erosą“, kuria prasideda knyga, yra būtent poetinės žodžių traukos pavyzdys. Ir tokie „poetiniai sutankėjimai“ egzistuoja ne vienoje esė, pavyzdžiui, kad ir šioje - „Dzūkai ir perkūnija“: „Jie gyvendami mirinėja, jie jaučia savo baigtį, jie jau angelai, jie - dzūkai, geriantys savo mirtį, savo indoarijišką somą samanę, samanomis išklojančią gomurį, leidžiančią dar gyvam gerti žemę ir samanas, samanė - tai, ką tu gersi kape“ (p.27).

Ši graži mirties poezija sociologiškai,deja, reiškia tą pačią destrukcinę, kraupiąją mirtį, kuria lietuviai lenkia daugelį tautų ir apie kurią kalbama esė „Apie mažas mažas mirtytes“. Ką autorius darys su šiuo „stereotipu“? Ogi, remdamasis lietuvių, kaip atklydėlių, t.y. klajoklių, kilmės hipoteze, pasiūlys orų paaiškinimą („Kiekviena mirtis, o ir savižudybė, yra vietos keitimas. (…) Gal savižudybių gausa ir yra tiesiog didžiulio, beprotiško noro kažką keisti išraiška? Troškimas išgriauti tvoras? Atgauti erdvę?“ p.129), o, remdamasis analogija, siūlys ir šiokią tokią išeitį. Tai ir yra svarbiausia.

Šios esė, naujai ir netikėtai interpretuojančios ir mūsų istorijos faktus, ir mūsų dabartį, yra itin kritiškos, bet skaitytojas čia niekada nepaliekamas „griuvėsiuose“: visada nužymima išėjimo kryptis. Individo atveju tai - autentiškumo, savo individualybės palaikymas; tautos - gyvybingumo, „barbariškumo“ strategija, leidžianti tikėtis, kad Lietuva „dar bus mesta į žaidimą“. Mūsų kitokybė yra mūsų šansas! Remdamasis ir racionaliais, ir metafiziniais argumentais, autorius sugeba įtikinti, kad „ir tauta, ir valstybė turi ir fizinių, ir dvasinių potencijų XXI amžiui“ (p.157). Pabodusiai erlickiškai savijautai pagaliau turime alternatyvą.