Tylintys tekstai: užrašai iš raudonojo sąsiuvinio, 1971-2001

Praėjo penkiolika metų, ir pradeda rodytis tylėję tekstai iš tylinčios žemės, jei prisimintume iškalbųjį Vytauto P. Bložės rinkinio pavadinimą. Ne iš egzodo, ne iš tremties, ne iš juodojo pokario, bet iš „brandaus socializmo“. Iš vidinės emigracijos, tylios rezistencijos. Vytauto Kubiliaus dienoraščiai, publikuoti Metų žurnale, ir aptariamieji Marcelijaus Martinaičio Užrašai iš raudonojo sąsiuvinio mus pasiekia iš to laiko, kai jie galėjo tapti įkalčiu, liudijančiu apie sistemą, ir nulemti visą žmogaus gyvenimą, kai galėjo būti perskaityti, perrašyti, nufotografuoti, įtraukti į bylas, galėjo sužlugdyti ne tik autoriaus, bet ir jo pažįstamų gyvenimus. Dėl šios priežasties M. Martinaičio užrašuose neminimi konkretūs vardai ar įvykiai, tačiau tai nesutrukdo išlaikyti įtampą ir tęsti sau iškeltą uždavinį: „Reikia taip rašyti, tiek įdėti sielos ir savo gyvenimo, kad niekada jokiais būdais nė už ką negalėtum atsisakyti savo kūrybos, kaip ir pats savęs. Reikia rašyti taip, kad kelio atgal nebūtų“ (p. 46). Šalia Jono Meko ir Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščių šie tekstai parodo kitokias emigracijos formas. Įtampos, skausmo, dramatiškumo, juodos nevilties čia gal net daugiau.

    Tekstai pradedami rašyti bene pačiu bjauriausiu laiku, vis įsibėgėjant modernizmo tramdymui, po Prahos įvykių – 1971-aisiais. Kultūros liberalėjimo procesuose žengiamas žingsnis atgal, tai sukelia neviltį, žlugdo atsiradusias iliuzijas. Dar po metų šios nuotaikos sustiprėja, nes Romo Kalantos susideginimas ir kiti įvykiai dar labiau paskatina kultūros priežiūrą. Tuo metu smarkiai kritikuojami Sigitas Geda ir V. Kubilius, atsisakoma leisti V. P. Bložės, Juozo Apučio ir kitų autorių knygas, o Arvydas Šliogeris rašo savo veikalą Būtis ir pasaulis. Tyliojo gyvenimo fragmentaii, kuris publikuojamas tik atkūrus nepriklausomybę.

    To meto beviltiškumą iškalbingai paliudija didėjanti emigracija (Aleksandras Štromas, Ischokas Meras, Jonas Jurašas ir Aušra Sluckaitė, Tomas Venclova, kiek vėliau Saulius Tomas Kondrotas), savižudybių (Arvydas Ambrasas, Antanas Masionis, aktorius Bronius Babkauskas, Donatas Roda, Vidas Marcinkevičius, Bronius Radzevičius ir kt.) ir neaiškių mirčių (Jonas Kazlauskas, Mindaugas Tomonis, Raimundas Samulevičius) skaičius. Po pokario tai buvo didžiausių nuostolių mūsų kultūrai laikai.

    Stagnacija turi savo nevilties formas, ne mažiau baugias ir šiurpinančias nei pokario žiaurumai. Tai metas, kai ideologija virsta asmeninių interesų tenkinimo priemone, tuščiu kiautu, žongliravimu frazėmis ir šūkiais, kuriais niekas netiki. Nepaisant to, biurokratinė mašina veikia vis stipriau, jau tarsi savaime, nebepriklausoma nuo jokios aukštesnės valdžios; atvirkščiai – patys vadai tampa tos sistemos įkaitais, reikalus tvarko viešumoje nematomi pareigūnai (p. 126). Išnyksta asmeninė atsakomybė, o padorumas tampa vos ne nusikaltimu, įteisinamas kompromisiškumas, vartotojiškumas ir vidutinybės klestėjimas. Daugelis nebemato perspektyvos ir tampa sistemos dalimi: „Dabar toks laikas, kai tolumoje jau nieko nematyti. Plinta beviltiškumas – kaip maras“ (p. 94). Ironiška tai, kad užrašai buvo rašomi į raudoną, gero popieriaus sąsiuvinį, skirtą komjaunimo penkiasdešimtmečiui, tarsi kiekvienu įrašu bandant užbadyti, nugalėti sistemą. Po raudonu viršeliu buvo galima susikurti save tokį, kokį norėjai. Viršelio nepakeisi, bet pats pasikeisti gali.

    Sovietinę epochą M. Martinaitis kritikuoja kaip grafomaniją – etinę, estetinę, politinę, taip tarsi patvirtindamas George’o Steinerio mintį, kad kičas pažeidžia moralę. Nuslopinus originalesnius ieškojimus, ėmus akyliau sekti laisvą žodį, išmušė vidutinybių valanda. Tuo pačiu metu pasirodęs V. Kubiliaus straipsnis „Talento mįslės“ irgi palietė tą pačią problemą – talento simuliaciją, ir jo autorius buvo tų pačių vidutinybių pritildytas. M. Martinaitis, pradėdamas nuo konkrečios klišės, štampo, stereotipo kritikos knygoje Poezija ir žodis (1977), pereina prie visos sistemos kaip banalybės, tuštybės dekonstrukcijos: „Grafomanija ir epigonizmas nėra tik literatūrinis reiškinys. Taip yra ‘sudeginamas’ visuomenės ‘atliekamo proto perteklius’, kurio valstybė nesugeba ‘suvartoti’. O tai yra ženklas, kad visuomenės dvasia skursta. Pagaliau oficiali ideologija yra ta pati grafomanija ir epigonizmas“ (p. 23). Grafomanijos sąvoka galėtų būti pritaikyta ir šiandieninei masinei kultūrai analizuoti, nes grafomanija, kaip kultūros imitacija, netoleruoja individualaus balso ir kritiško, blaivaus proto, ji anonimiška ir neasmenybiška, ji palaiko tik aklą adoraciją arba aklą neigimą.

    Šviesioji šių užrašų pusė kaip tik yra pastanga įveikti šią visuotinę grafomaniją, bandymas susikurti savo balsą, savo kalbą ir mąstymą, savo laisvės erdvę, užpildyti atsirandančias tuštumas. Dienoraščio rašymas – tai savo laisvės suvokimas, jos pajauta ir turėjimas: „Laisvės niekas niekam niekada nėra davęs: ji susikuriama, įsisąmoninama“ (p. 83). Kaip anuomet, taip ir šiandien ne mažiau svarbu išmokti galvoti, mąstyti, o ne vartoti ir kartoti; susikurti savo žodyną, kalbą, kuria būtų galima mąstyti, nes ideologinė orveliška naujakalbė to neleidžia daryti; pasipriešinti bukinimui, masiškumui, neturinčiam jokios savimonės, kai lieka tik „kaukiantys veidai“ (p. 13). Vartojimo kulto įsigalėjimas, jo kuriamas atskiras, virtualus pasaulis pamatomas jau aštuntojo dešimtmečio pradžioje: „Mes vartojam perdirbtą pasaulį, vartojam tai, ką matome ekrane: jauno kareivio mirtį ir tuoj pat – gražų moters kūną. Mes viską pradedame vartoti ir vartoti, visas savo sunykusios dvasios atliekas sumesdami į šiukšlyną“ (p. 20).

    Nemaža šių privačių užrašų dalis vėliau būdavo perkeliama į viešus tekstus – straipsnius ar eilėraščius. Lyg ir neturime daug tekstų iš stalčiaus, bet turime viešų tekstų, kur buvo panaudojamos ne pačios švelniausios „stalčiaus tekstų“ ištraukos. Riba tarp viešų ir asmeniniam vartojimui skirtų tekstų, atrodžiusi tokia aiški, tampa komplikuota. O M. Martinaičio kūryba, ypač groteskiškos „Kukučio baladės“, atskleidžia nemažai autobiografinių aspektų.

    Tam tikru požiūriu M. Martinaičio užrašai primena R. Gavelio Vilniaus pokeį: savo įtaigiai slogia nuotaika, nevilties, nerimo, baimės atmosfera, apokaliptinėmis nuotaikomis, pasišlykštėjimu visuotine melo ir cinizmo, propagandos ir demagogijos aplinka, sistemos sąstingio ir agonijos vaizdavimu, net kai kuriais vaizdiniais ir metaforomis. M. Martinaitis pajudina ir panašius tautinius mitus (Vytautas, Darius ir Girėnas), kuriais mes kuriamės savo identitetą, nors tai tėra pralaimėjimo, neįvykusių, neišsipildžiusių lūkesčių garbinimas. Negailestingai aprašomas lietuvių pavydas, tarpusavio konkurencija, skundai, girtavimas, abiejų rašytojų knygose apstu tiek neapykantos pačiam sau („Žmogus savyje mato tuštumą, ir nekenčia pats savęs“, p. 28), tiek paranojiško žmonių įtarumo ir tarpusavio neapykantos. Ko gero, neapykanta bei įtarumas buvo viena iš jėgų, palaikiusių tuometinę visuomenę, siejusių žmones, kad jie tiesiog imtų ir neišsivaikščiotų kas sau.

    Kaip ir Vilniaus pokeryje, M. Martinaičio knygoje matome žmogaus „iškanavimą“, jo vertimą gyvuliu. Itin dažni kiaulės motyvai rašytojo tekstą susieja ir su George’o Orwello distopija Gyvulių ūkis. M. Martinaitis bando užčiuopti nužmoginimo mechanizmą. „Svarbiausia išauginti gerą kiaulę, o kai bus kiaulių, tai jos pagal ‘priešakinį tarybinį mokslą’ išugdys naują, istorijoje dar niekam nematytą žmogų. Todėl dažnai tokį žmogų ir patikima auklėti kiaulėms: apdovanoja, sodina prie stalo ir pagerbia tą, kuris geriausiai prižiūri ir papeni“ (p. 99).

    R. Gavelio ir M. Martinaičio knygas lyginu todėl, kad Vilniaus pokeris niekada neatrodė kaip blogio, chaoso, tamsos teigimas, o tik jo dekonstrukcija. Abiejuose knygose dorovė, moralė nekvestionuojamos, bet skaudžiai ir įtaigiai parodoma jų degradacija.

    Dar viena svarbi paralelė – abu autoriai išliko kritiški ir po nepriklausomybės atkūrimo. R. Gavelis, 2000 m. leisdamas Vilniaus pokerį, rašė, kad knyga tapo dar aktualesnė, o M. Martinaitis savo tekstuose po 1990 m. tebetęsia politinio, kultūrinio ir buitinio kičo kritiką, stebi, kaip veikia suluošinto mentaliteto logika ir elgesio etika, kuri savaime niekur nedingsta. Patvirtinami ir sovietmečio mąstymai: laisvę kiekvienas sąmoningai susikuria pats, jos niekas negali atimti arba suteikti, o minia visada lieka minia, joje būti yra kur kas lengviau, patogiau negu „susirinkti save“ laisvą. „Vienos vidutinybės pakeitė kitas vidutinybes, šios jau prisimatuoja naujų vidutinybių literatūrą“, – rašo M. Martinaitis (p. 183). Be sąmoningo savo laisvės suvokimo mūsų „laisvi“ pasirinkimai primins reklamos logiką: Laisvė rinktis – rinkis TELE 2. Susikurti save laisvą šiais laikais nė kiek ne lengviau, o gal net sunkiau, nes standartizacija, niveliacija įgyja patrauklesnių formų, įtaigiau imituojančių laisvą pasirinkimą.

    Gal ir galima svarstyti, ar iš tiesų viskas buvo taip juoda ir beviltiška, ar nesutirštintos spalvos, bet dienoraštis yra toks žanras, kurio griebiamasi kraštutinėmis akimirkomis, kai užrašomi „karščiausi“ dalykai. Dienoraštis yra užrašai sau, kur nesistengiama būti teisingam ir „objektyviam“, kur fiksuojami savo įspūdžiai ir savijauta, kurios nereikia niekam argumentuoti ar veltis į kompromisus ir nuolaidas. Čia, kaip ir romane, pasiliekama teisė rašyti aštriai, o sutirštinimas leidžia geriau įžiūrėti sistemos principus. Dienoraštyje veikia fragmento, impulso estetika, reakcija į tai, kas labai svarbu, čia daug gyvesnė, mintys labiau šakotos, radikalesnės nei laiškuose ar publicistikoje. Metaforos, palyginimai, skvarbus žvilgsnis daro knygą ne mažiau įdomią nei romanas, o konkrečių pavardžių atsisakymas leidžia perskaityti užrašus ir kaip esė.

    M. Martinaičio knyga suteikia naujų spalvų jo intelektualiniam ir biografiniam portretui, kurios nelabai skleidėsi laiškuose, esė, straipsniuose, kur kalbėdavo gana romus, visada išmintingas kultūrininkas. Šiuose užrašuose atsiveria itin skaudus santykis su savo laiku, su pačiu savimi – visa tai anksčiau publikuotuose tekstuose buvo nustumta į antrą planą, potekstę. Galiausiai užrašai kuria mūsų kultūros savigarbą. Kaip tvirtina M. Martinaitis, „kultūros garbę išsaugos ne milžiniški knygų tiražai, ne dirbtinai išgarsinti vardai ir tuščios užgesusios fizionomijos, o rankraštis, užmiršti laiškai ir eilėraščiai, neišleistos knygos ir cenzorių išbraukti puslapiai“ (p. 83).

    Netikėta knyga, tarsi būtų pasirodęs žmogus, kurio neturėjo būti.