Šeštadienis

Įtakingiausių Didžiosios Britanijos dienraščių apžvalgininkai pastaruoju metu sutartinai Ianą McEwaną tituluoja geriausiu šių laikų britų rašytoju. Šis klasikinio literatūrinio išsilavinimo rašytojas (g. 1948 m.), prestižinių literatūros stipendijų laureatas, pripažinimą pelnė santūriu, taupiu žvilgsniu medituodamas makabriškąją žmogaus sielos pusę. Recenzijose mirga panašūs vertinimai: „Tiksli, įžvalgi jo proza skrodžia švariai kaip skalpelis“. Tačiau 2001-ųjų rugsėjo vienuoliktosios paveiktas romanistas nutaria, užuot gilinęsis į tamsiąsias žmogaus sąmonės gelmes, rašyti apie laimę. Atsitiktinę, trapią, netvarią laimės prigimtį, jo nuomone, geriausiai gali įvertinti ne rašytojai, bet gydytojai, kurių akyse žmonių laimė pernelyg dažnai byra į šipulius, tačiau jie, operuodami ar kitaip padėdami žmogui, dažnai geba vėl atverti duris į laimę. Dvejus metus, rengdamasis rašyti „Šeštadienį“, McEwanas praleido neurochirurgijos klinikose, tapo chirurgo „šešėliu“, kad perprastų šios profesijos subtilybes.

Ianas McEwanas yra parašęs du apsakymų rinkinius – „Pirmoji meilė, paskutinės apeigos“ ir „Tarp paklodžių“, bei devynis romanus: „Cemento sodas“, „Nepažįstamųjų paguoda“, „Juodi šunys“, „Svajotojas“, „Tvari meilė“, „Amsterdamas“, „Atpirkimas“ ir kitus. Už romaną „Amsterdamas“ 1998 m. Ianui McEwanui skirta Bookerio premija. Romanas „Šeštadienis“ 2006 m. buvo nominuotas Bookerio premijai.

Šeštadienis, 2003-iųjų vasario penkioliktoji. Henris Perounas – patenkintas gyvenimu žmogus, pripažintas neurochirurgas, atsidavęs savo žmonos Rozalindos, laikraščio teisininkės vyras – gali tik didžiuotis dviem suaugusiais vaikais, kurių viena – daug žadanti poetė, kitas – talentingas bliuzo muzikantas. Kartą, prabudus prieš auštant, nenugalima jėga jį patraukė prie lango ir apėmė didelis nejaukumas. Henrio mintis užvaldė nerimas ir baimė, kad pasauliui, šiam miestui, laimingam jo šeimos gyvenimui gresia pavojus...

Vėliau, kaip ir kiekvieną savaitgalį, Henris ruošiasi žaisti skvošą. Nedidelis autoįvykis suveda jį su Baksteriu, agresyviu vyruku, kuriam norisi paleisti kumščius į darbą. Įgudusi gydytojo akis pastebi, kad jaunuolio popieriai prasti.

Baigiantis nuotykingai dienai, Henris, apsunkęs nuo gyvenimo džiaugsmų – muzikos, maisto gaminimo, meilės, sporto jaudulio ir įtempto savaitės darbo, – laukia susirenkant artimųjų.