Senosios Lietuvos istorija. 1009-1795

Įspūdinga knyga, kupina vaizdų, idėjų. Skaitydamas kartais imi ir pajunti šmėkštelint autentišką pajautą – tos Lietuvos valstybės. Autentiškos kibirkštys gal skyla nuo vaizdų, koncepcijų griūties, bet labai daug ir nuo įprastų faktų aplipdymo smulkmenomis. Kruopščiai išrankiotomis, parinktomis, – visa tai suveikia netgi mechaniškai, skaitydamas kelis kartus tikrai gali pajusti prisilietimą – tradicijos, valstybės monumentalumo. Kažko, kas buvo ir su kuo mes ligi šiol tebesame prasilenkę. Sąmonėje istorijos suvokimą suformuoja mokykla ir vadovėliai, knygos pateikia žinias, faktus, tekstus. Jie nebūna labai gyvi. Tiesiog yra mūsų žinojimas apie istoriją. O ne patyrimas, kad ta istorija yra mūsų. Istorija neįtikėtina, kaip ir visos išlikusių ar išnykusių valstybių istorijos. O mes lyg ir išlikę, lyg ir ne, lyg pratęsę, lyg pradėję nuo nulio, – tas „tarp“ pojūtis nenyksta. Mes galime susipažinti su istorija, skirtingomis jos versijomis, bet visai kitas reikalas atpažinti ją kaip savą, patirtą, išgyventą.

Kalbu ne taip, kaip dera rašant mokslinę recenziją, bet aš turiu omenyje tai, kad šioje knygoje, kurią skaičiau kaip skaitytojas, nustebęs pajutau, kad tai veikia. Iliustracijų masyvas vis dėlto padaro savo. Užkabina kažką ir panaikina istorinius ir istoriografinius kompleksus skaitytojo galvoje. Mano įsitikinimu, tai knyga, panaikinanti distanciją tarp istorijos kaip teksto, kuris įsimenamas ar skaitomas kaip informacija, ir istorijos, kuri yra atpažįstama. Ir dar, tai veikalas, skirtas ne tiek kolegoms, kaip įprasta istorijose, o prasilavinusiam skaitytojui. Ar skaitytojui, kuris nori prasilavinti.

Alfredas Bumblauskas veikale ne vien suka link to, kad skaitytojas priimtų tekstą ar konceptą, manding, jam labiau rūpi, kad būtų perimta istorijos pajauta. Knygoje juntama prancūzų istoriografijos mokyklų įtaka. Ne vien. Tiesiog graži ir siaubinga istorija, kuri yra mūsų.

Nesinori imti ir dalyvauti istorikų profesionalų diskusijoje dėl šios knygos; man neįdomu, nes esmė nepaliesta. Neįdomu kad ir dėl to, jog knygą puola ir dėl jos nervinasi žmonės, kurie tiesiog žaidžia kitokią istorijos sampratą. Jei dėl koncepto aiškinasi – tegu pasiūlo savo. Savą viziją, kas ten buvo. Nelabai kas išeis. A. Bumblauskas ištveria situaciją. Išlaiko „Būtovės slėpiniuose“ skambėjusią gaidą. Ne tiek polemiką, kiek nuomonių samplaiką. Ir tai ne televizinio istorinės laidos „formato“ ypatumas, o vienas iš metodologinių šiuolaikinės istorijos principų. Plg. autoriaus pareiškimą knygos pratarmėje: „Šiandieninis istorikas – ne tik praeities tyrinėtojas, bet ir dabarties istorinės sąmonės ekspertas; jam pirmiausia rūpi ne įrodyti savą tiesą, o pristatyti kitų tiesas ir paveldo fenomenus, pasitelkus vaizdus ir dokumentus padėti skaitytojui prisiliesti prie praeities“ (p. 9). O iliustracijų gausa (iš viso 1400), kaip minėjau, pritrenkia ir pritrenkdama atidaro privertus šliuzus istorijos pajautai. Ne supratimui ar savęs įtikinimui, kad „supranti, kas ten buvo“, o pajautimui. Tiesiog knygoje įvyksta kontaktas.

Kas ten buvo? Po teisybei, nežinia kas. Tačiau buvo, įvyko, atsitiko... Ir tikrai įstabus A. Bumblausko gestas – knygoje pridėtas milžiniškas sąrašas asmenų, kuriems autorius dėkoja už konsultacijas, pokalbius, mintis, – pats galiu paliudyti, kad neaiškius dalykus jis aiškinosi su specialistais, ir ne su vienu, o su priešingai mąstančiais.

Knyga pradedama nuo 1009 m., „nuo Netimero“. Tam tikras akibrokštas tradicinei istoriografijai, tačiau dabar tas akibrokštas E. Gudavičiaus ir A. Bumblausko dėka tampa norma. Kodėl gi ne. Netimeras – kariaunos vadas, dar priklausomas nuo jos balso, dar ne viską galintis radikaliai keisti (Mindaugui tai pavyko, nors ne iki galo, Gediminui būtų pavykę, Jogailos ir Vytauto laikais niekas nė nemurmėjo dėl tikėjimo kaitos). Įdomios įžvalgos jau pačioje pradžioje, nevengiant svarstyti, ar galėjo Netimeras atstovauti besimezgančiai valstybei ar kitai protovalstybei – šiaip ar taip, 1040 metais Jaroslavas, matyt, sutriuškina šį užuomazginį darinį, užkrauna duoklę ir raida sustoja bemaž iki Mindaugo laikų, kai viską reikia pradėti iš naujo. A. Bumblauskas, pateikdamas koncepciją apie Lietuvos istorijos peripetijas ir nuolat ją pertraukdavusius „beveik“, „vos“, įžvelgia jau užsimezgusią istorinę dramą: „Šiame ankstyviausiame Lietuvos istorijos siužete tarsi užkoduotas tolesnis Lietuvos likimas – bandome stotis ant kojų ir tolydžio esame pargriaunami. Ir tai, kaip parodys istorija, pakaitomis darė didieji kaimynai – senrusiai ir vokiečiai“ (p. 21). Tai ir parodoma.

Įdomiausi čia klausimai, kurie kyla lyg iš niekur ar yra niekam verti. Bet jie atskleidžia epochos ypatumus. Galime paklausti, kada Lietuvoje atsiranda katės. Išties. Su dvarais ir damomis, bijančiomis pelių? Bet atrodytų, kad valstiečiams katės buvo reikalingos nuolat, o jei kačių iki XIV a. nerandama, tai gal dėl to, kad valstiečiai turėjo kitokių būdų apsiginti nuo graužikų? Žalčiai gal buvo naudingesni už kates. Ar, pridėčiau, burtininkai, išmanę kolegos iš Hamelno amatą.

Kas be ko, lietuvių religija pagaliau rekonstruojama ne pagal lenkų istoriografijos pavyzdžius. Negalėjo valstybė egzistuoti be savo unifikacinės ideologijos, o jos pamatas, be abejo, yra religija; tiesa, kaip ir dera kiekvienam istorikui, religijos ir valstybės formavimasis pernelyg susiejami tarpusavyje, bet A. Bumblauskui nekyla abejonių nei dėl suverenių dievų triados, papildomos moteriškos dievybės, nei dėl pomirtinio gyvenimo nusistovėjusios sampratos, nei dėl šventviečių ir kulto egzistavimo.

Svarbiausia buvo karyba, kuriai A. Bumblauskas skiria daug vietos, kaip ir su tokia karine aplinka susijusiai buičiai. Kas tiesa, tai tiesa. Bet tai ne laukinių genčių konglomeratas, apspangęs po miškų lapija.

Ši „sausumos vikingų“ visuomenė pateikiama kaip skurdoka, tačiau ori. A. Bumblauskas pateikia aiškų ir kietą tos visuomenės apibūdinimą; turėdamas omenyje A. Toynbee, jis neišsigąsta „laukinių lietuvių“ mito, taikyto ankstesnėse istoriografijose. Per daug savos kultūros ir tradicijos jau proistorės pabaigoje, kurią jis fiksuoja sulig Netimero laikais. Tai jam leidžia tarti puikią frazę: „Iki krikšto Lietuva nepriklausė nei Rytams, nei Vakarams, – buvo atskira, nors ir neaukšto raidos lygio civilizacija”(p. 272). Šios minties nepaneigia nė vėlesnis laviravimas tarp Rytų ir Vakarų, natūraliai gravituojant į Vakarų pusę, tačiau vis vien išlaikant tam tikrą savastį. Ta ašinė frazė tikrai būtų tinkama ir visai proistorei iki pat Tacito pailiustruoti; šiam romėnui, dalijusiam barbarus tik į keltus ir germanus ir klajoklius skitus / sarmatus, dar I a. nepavyko priskirti aisčių nei vieniems, nei kitiems. Manyčiau, atskiros civilizacijos vektorius eina iki šių dienų, tik mes, ko gero, pernelyg stengiamės jį nuslopinti savo pačių širdyse ir sunaikinti atskirumo savimonę kaip gėdingą. A. Bumblauskas piešia šios atskiros civilizacijos kelionę per europėjimą, gotiką, baroką, Apšvietą iki pat šios civilizacijos suspindėjimo 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijoje ir valstybės žlugimo. Vaizdas pritrenkia savo didybe ir grąžina į realybę nuolatinio Europos vijimosi projekcija, kol galų gale šią besivejančią respubliką prisiveja ir parklupdo imperijos. Rytų imperija to siekė nuo seno, o Vakarų imperijos dar kartą parodė, kad nenori pašalėje turėti atskirų neprognozuojamų civilizacijų. Ir smogė durklu į nugarą.

Ši knyga kiekvieną provokuoja permąstyti istoriją. O istorijos permąstymas yra savimonės formavimosi ženklas. Galimybė duota.