Saulės laikrodis

Vengdamas profesionalaus žodžio „recenzuosiu“, sakau – ketinu papasakoti šiandieninį savo įspūdį apie šią, dar1989 metais, išleistą poezijos knygelę. Neskubėdamas, užeidamas lanku.

Tais laikais, kai buvo dėliojamos eilės į šią knygą, gyvenau Šiauliuose ir žinojau autorę. Ne pažinojau, o žinojau – matydavau mieste žinomą poetę, skaičiau keletą jos eilėraščių.  Tiek, nes „skriejome“ skirtingomis trajektorijomis. Tačiau ir tiek įtakoja skaitymą.

Po to praėjo nemažai metų, pasaulis, mes ir aš pasikeitėme. Skaitau anksčiau negirdėtų autorių knygas, seku bestselerius. Ir vieną dieną toksai pasikeitęs vartai 1989 metais išleistos knygos puslapius. Anos dienos aplanko šiandieną. Ką jauti? Kas širdy virpa, galvoje kirba?

Poezija J. Jovaišaitės nemaitino, ji rašė išblukusias „lyg rūku rašytas“ vaikystės eiles visą laiką, nes kur begyventų, ką beveiktų „lakštingala negali nečiulbėti“. Įsivaizduoju ją nuo Jovaro „reikalų“ atitrūkusią, išėjusią į kitų pasaulio žmonių voljerą, besidairančią per vaizdus švelninantį šydą, nuoširdžiai nustembančią, apsidžiaugiančią, apstulbintą, liūdinčią. Tai aptinku jos eilėse. O eiliavimas atitaria –

Vai iš ko austi,
Vai iš ko pinti
Iškeliaujančių vaikų sparnai!

Vartosi paršiukas deglas
Buvusioje sodyboje ant buvusios kalvos


Dar dvi citatos:

Lyg lėlės ant siūlo –
Lyg lėlės – lyg vėlės.
Ir krenta mėnuliai
Prie kojų šešėliais.

Barė, ūdijo, peikė
Už meilę kovui –
Juodam, juodam paukščiui –
Plėšikui ir elgetai.


Ar ir jūs girdite anų laikų aidus? Bet kaip rašyta? Kai kas išlikę nuo Jovaro – Šiaulių krašto klasiko? Pamenate (nepamenate, gal iš knygų žinote) kiti poetai sustoję pritilo, o kiti triukšmavo pasilipę ant barikadų. J. Jovaišaitė išliko rami savo poetinių vaizdų pasaulyje. Ne, manau, nerami, bet apie tai kalbėjo tyliai.

Buvo ir „Perone suolas užpustytas,/ ant kurio nesėdėsime,/ ir medžiai tušti.“  Buvo  „Sako, volungės šaukia lietų -/ šaukiu tave/ akimis ir lūpomis,/ ir plaukais, nukritusiais ant pečių.“ Taip ir mūsų gyvenimai pripildomi išmintimi. „Ė, mintys! Mintys!/Ar nereikia jums botago!“ – norisi daugiau pagalvoti ir atsiranda apie ką pagalvoti.

ATRADIMAS
Ieškojau minčiai rūbų –
Matavau hiperbolę, trioletą, eufoniją –
Netiko.
Mintis aštri kaip kalavijas –
Mintis sušvito vieną dieną lyg almamas –
Mintis įkibo į smegenis varnalėšos dagiu –
Kokio menkniekio trūksta iki žmonijos
Tobulumo! –
Kiekvienas žmogus sukuria
Tik vieną žmogų –
Tik vieną –
Save.

Juk išeisime, o kai „mes išeisime -/ ir išeis/ mūsų kėdės ir apsiaustai.“ Ir ankstesniųjų eilėraščių temos ir forma išėjo. Paskutiniuose rinkinio eilėraščiuose daugiau mąstymo, mažiau gražaus sakymo.  J. Jovaišaitė kūrė save. „Saulės laikrodis“ (Šiaulių simbolis – „auksinis berniukas“) gražiai pasakoja  apie savęs kūrimą. Imdamas knygelę į rankas nesitikėjau tokio išsamaus paveikslo. Paskaitykite. Sunku bus rasti? O kaipgi!