Sapnų dėžutė

Yra toks kiniškas žaislas – dėžutė, ją atidaręs išimi kitą dėžutę, šią atidaręs ištrauki dar vieną dėžutę, tik mažesnę, ją atidaręs vėl randi dėžutę ir t.t., ir t.t. Mūsų geografinėje platumoje šios kiniškos dėžutės atitikmuo – rusiška matrioška. Iš šito žaislo, simbolizuojančio būties begalybę, gal ir gimė visa modernioji filosofija, literatūra, tapyba ir t.t, ir t.t.

Kaip klasikinis to pavyzdys galėtų būti D. Madseno romanas „Sapnų dėžutė“, kuriame autorius, naudodamas šį daugio viename ir vienio daugyje metodą, aprašinėja miegančio ir niekaip negalinčio pabusti žmogaus būsenas. Sapnas, kurį sapnuoji kitame sapne, kurį sapnuoji dar kitame sapne. Sapnų dėžutė: atvožk didesnę, rasi mažesnę, o tu – vidinėje, pačioje mažiausioje... Ir čia, ir ten, kaip kiekvienam normaliam žmogui, toje fantastiškoje erdvėje gali bet kas nutikti: sapne drambliai šokinėja per mėnulį, šokoladas padeda numesti svorio, kino žvaigždės įsimyli tave iki ausų, o mirusieji valandžiukei kitai grįžta į gyvenimą su tavim pasikalbėti. Dėl viso šito pati sapno prigimtis tokia nenuspėjama, tokia apgaulinga. Ir nuostabi!

Ką gi sapnuoja herojus? Pasirodo, jo sapnai labai libidiniai ir froidistiniai. Net vienas iš sapno veikėjų – dėdė Froidas. Traukinys, kuriame užmiega (pabunda?) nieko neprisimenantis pagrindinis veikėjas, paskui kelionė į pilį, grafas, ilgi koridoriai, salės, kabinetai, bibliotekos, išvietės, gundanti mergina (princesė?), nerišlūs pokalbiai, masinės šventės ir religiniai ritualai. Visa tai šioje pasakos pasakoje labai nedviprasmiškai erotizuota už kiekvieno simbolio paslėpus kokią nors seksualinę perversiją. Vis dėlto privalome turėti omeny, kad sapno įvykiai visada būna tam tikras kodas, jie užmaskuoja mums nepriimtinus dalykus, tad jų kalbą dera laikyti eufemistine. O eufemizmas nėra kažkas netikra, jis – tik nuoroda, padedanti perprasti kitą, numanomą reikšmę. Todėl kūrinys kartais net linksmas ir šmaikštus. Begalė juokingai absurdiškų situacijų verčia neretai šyptelti. Juk jeigu personažai – idiotai, tai ir situacijos ne ką geresnės.

O ką jau kalbėti apie autorių. Pasirodo, pasakojimo autorius irgi slypi knygos autoriuje. Prieš pabaigą atsiskleidžia, kad sapnuojantysis yra rašytojas, rašantis šias situacijas, vis perrašantis epizodus, nesurandantis labiausiai patenkinančio, bet ir atmesti nieko negalintis. Ir, kas blogiausia, nesugebantis baigti rašyti. Net nelabai aišku, ar jis sapnuoja, ar jį sapnuoja. Viskas lyg sename E. Riazanovo filme... Personažai ima maištauti, spausti kūrėją ir prašyti privilegijų: jaunystės, lieknumo, meilės, šlovės ir t. t., ir t. t. Bet autoriui, kaip ir dera, prasideda visiška kūrybinė krizė. (O gal tai toks naujas siužeto vingis ir taip sumanyta?) Veiksmas sustingsta. Bet laikas eina. Veikėjai ima senti. Pykti. Savaime suprantama – rašytojui, pasiėmus dar nenuvalkiotus, charakteringiausius personažus, tenka skubiai bėgti, tik gali būti, kad pasiėmė jie, o ne juos ir t. t., ir t. t. Pabaigoj pagrindinis veikėjas vėl atsibunda (užmiega?) traukiny ir galima toliau skaityti romaną nuo septinto puslapio, t. y. iš pradžių, kaip ir liepia autorius autoriuje, o gal kūrėjas kūrėjuje. Och... Ir sukti iš naujo amžino grįžimo ratą. Jei dar nesusisuko smegenys...

Sapnas yra ištisinis. Jis niekada nesibaigia. Neturi nei pradžios, nei vidurio, nei galo. Sapnas primena upę, tik neišteka iš jokio šaltinio. Jis begalinis, teka iš niekur į niekur ir t. t., ir t. t., ir t. t., ir t. t., ir t. t., ir t. t., ir tutūūūūūūū...