Pirmas gurkšnis alaus ir kiti maži malonumai

Ši knyga tiems, kurie gyvena kartodami sau: „Gyvenime, aš jus myliu!” Ph. Delermas, giedras ir laivas, įprastus kasdienius veiksmus paverčia mažais malonumais, mažais džiaugsmais, mažomis laimėmis. Laimė pagal Ph. Delermą — tai beveik niekas. Trumpos akimirkos, malonūs momentai. Klajodamas su šiuo autoriumi, jautiesi gerai, jautiesi laisvas, jauti, kad gyveni. Ph. Delermas nepažįsta nei nuobodulio, nei apatijos, su juo niūriausias lietus tampa mielas ir linksmas, o nešvari ir šalta telefono kabina — pašto karveliu, nešančiu meilės žinią. Tai knyga apie kasdienybės poeziją. Ar ne todėl jau treji metai prancūzai nesiskiria su ja?

Taip knygą apibūdina leidėjai. Ir tai yra tiesa. Knyga graži ir poetiška, ir labai tinkama šaltam vakarui. Bet — yra ir kita šių tiesų pusė.

Dauguma aprašytų malonumų tokie nerealūs, lyg jų autorius gyventų ne Prancūzijoje, o mažu mažiausiai Marse. Paskaitykit. Tai apie pirmąjį alaus gurkšnį:

Viskas prasideda dar nepatekus į gerklę. Jau lūpomis pajunti putojantį auksą, virstančių putų gaivą, paskui gomuriu iš lėto nuslysta palaimos sušvelnintas kartumas. Pirmas gurkšnis atrodo toks skalsus! Bematant godžiai nuryji, neva instinktyviai. Iš tikrųjų viskas numatyta: kiekis — nei per daug, nei per mažai, idealus jaukas; akimoju pajunti palaimą, pertraukiamą tai atodusio, tai liežuvio pliaukštelėjimo, tai jiems prilygstančios tylos; užlieja apgaulingas begalinio malonumo pojūtis... Tuo pat metu jau žinai: gavai visa, kas geriausia.

Kaip visa tai aprašytų tūlas lietuvis? Užėjau į barą, paėmiau alaus ir išgėriau vienu mauku. Delermas iš kasdienybės padaro mažyčius ritualus. Mes sukasdieninas savo džiaugsmus ir laimes. Todėl tuomet, kai Prancūzijoje ši knyga yra graibstyte graibstoma, Lietuvoje jos neperka net per išpardavimus knygynuose.