Pataisos

Jeigu manote, kad knygynai dabar užversti vien lengvais skaitalais, patenkinančiais ir pasotinančiais tvarkingą Lietuvos pilietį (jo akiratyje – darbas, šeima, laisvadienio pramoga – trumpas pasisėdėjimas senamiesčio kavinėse, apsimetant, kad jam tai yra linksma pramoga, nors greičiau taip daroma, nes dauguma taip daro), o jūs beviltiškai ieškote kažko sudėtingesnio, įmantresnio, įžvalgesnio, daug įvykių, smulkaus aplinkos aprašymo, tai Jonathan Franzen, jaunosios kartos JAV rašytojo, knyga „Pataisos“ kaip tik jums. Ši knyga, gavusi Nacionalinę knygos premiją JAV, tikrai pateisina labai išsilavinusio rašytojo platų suvokimo akiratį (Berlyno universitetas, Harvardo universiteto Seismologijos laboratorija, dabar – žurnalistas), išmintį ir gebėjimą giliau pažvelgti į žmonių santykius, juos analizuoti, nepateikti vienpusiškai ar paviršutiniškai. Tai drąsus ir ambicingas rašytojas.

„Pataisos“ – knyga, atspindinti XXIa. Ameriką. Jei dabar pagalvojote apie visa tai, kas pagalvojama ištarus tą stebuklingąjį žodį Amerika, jūs suklydote. Nerasite čia nei akivaizdaus amerikietiško bukumo, kurį taip eskaluoja visi grįžusieji iš tos „svajonių šalies“, nei McDonald’s restoranuose apsirijusių beviltiškų storulių ar kvailos dirbtinės šypsenos. Čia viskas kitaip. Įžvalgos prizmė pasukama kitu kampu. Rašytojas turbūt turėjo tikslą parodyti kitokią Ameriką arba Ameriką, kurioje taip pat egzistuoja gilūs, jautrūs, šalti ir ciniški žmonės. Ir, beje, jam pavyko. Talentas neapvylė.

Nors romane daug buitinių ir kasdieniškų dramų, kurios vienaip ar kitaip išplaukia iš šeimos motinos ir žmonos Inidos Lambert isteriško ir galbūt neįmanomo noro paskutinį kartą sukviesti visą šeimą prie Kalėdų stalo, bet šalia viso to per šeimos dramą parodomos globalios ir labai aktualios problemos. Šeimos galva, tėvas Alfredas Lambert, kasnakt kliedintis ir prisimenantis senus laikus, kuomet tikėjosi patobulinti savo išradimą (ir, beje, iš to gyventi senatvėje) ir tapti vienu pirmųjų toje strityje. Inida, jo žmona, nuolat besisukanti neurotiška moterėlė, tikinti, kad savo vyrą galinti išgydyti kompanijos, nupirkusios Alfredo išradimą, abejotinais moksliniais tyrimais ir bandymais.

Vyresnėlis sūnus Garis, turintis šeimą, tris vaikus, besisukantis versle, esantis po žmonos Karolinos padu ir besistengiantis nepasiduoti amerikietiškai depresijai nuo beprotiškos rutinos. Inidos ir Alfredo vienintelė dukra Deniza – garsi ir gabi restoranų virėja. Taip, restoranų, nes juos keičia žaibiškai ir dirba ten tol, kol ja domisi restorano valdytojas. Galiausiai ji įsipainioja į restorano šeimininko žmonos meilės pinkles. Kol Deniza bando suvokti savo seksualinę orientaciją, praranda viską – ir darbą, ir mylimuosius.

Jei šis knygos aprašymas dar jūsų nesudomino, tai gal dabar suklusite. Vidurinėlis sūnus Čipas, mylimiausias Alfredo vaikas, siekiantis karjeros Lietuvoje tam, kad galėtų atiduoti milžinišką skolą Denizai, nes universiteto dėstytojo alga tol, kol jo iš ten neišmetė už miegojimą su studente, jo poreikių netenkino. Lietuva, kokią aprašo J. Franzen, be elektros, pasikėsinimo į prezidentą, valgomos arklienos, priartina šį romaną prie mūsų, lietuvių. Nesvarbu, kad tai, kas parašyta, ko gero, nevisiška tiesa, bet, sutikite, suspurda širdis, kai JAV rašytojas savo knygoje pamini Alytų ar Eišiškių miestelį.

Dviejų kartų konfliktas, senosios vertybės ir modernizmo perkreipti jaunosios kartos veidai. Visi stengiasi minimaliai kištis ir dalyvauti kito individo, net artimo giminaičio gyvenime, šalti, abejingi žodžiai dialoguose kartais nepasiekia net tų, kam tie žodžiai yra skirti. Pinigų godumas ir hi–fi technikos bei technologijų era.

„Pataisos“ – sudėtingas, labai įžvalgus, subtilus, tikrai nesentimentalus romanas, kurio herojams reikia pasitaisyti ir pradėti gyventi kitaip. Tik ar įmanoma viską pradėti iš naujo, nepradedant naujo gyvenimo? Ir galų gale, ar pataisos viską gali pakeisti į gerąją pusę?