Paštas

EI, KAS TOKIO SIAUBINGO ŠIKNASKYLĖSE, MAŽYT? TU TURI ŠIKNOS SKYLĘ, AŠ TURIU ŠIKNOS SKYLĘ! TU EINI Į PARDUOTUVĘ IR PERKI KIAULIENOS FILĖ, KURI IRGI TURĖJO ŠIKNOS SKYLĘ! ŠIKNOS SKYLIŲ PILNA VISOJE ŽEMĖJE! NETGI MEDŽIAI TURI ŠIKNOS SKYLES, TIK MES NEGALIM JŲ RASTI, NES VIETOJ ŠŪDO NUO JŲ BYRA LAPAI! TAVO ŠIKNOS SKYLĖ, MANO ŠIKNOS SKYLĖ, PASAULYJE KNIBŽDA ŠIKNOS SKYLIŲ! PREZIDENTAS TURI ŠIKNOS SKYLĘ, MAŠINŲ PLOVĖJAS TURI ŠIKNOS SKYLĘ, NETGI TEISĖJAI IR ŽMOGŽUDŽIAI TURI ŠIKNOS SKYLES… NETGI TAVO NUOSTRABUSIS PURPURINIS SMEIGTUKAS TURI ŠIKNOS SKYLĘ!

Kažko panašaus ir buvo galima tikėtis, išgirdus, kad greitai pasirodys antroji į lietuvių kalbą išversta amerikiečių rašytojo Ch. Bukowski knyga.

„Paštas“ — pusiau autobiografinis romanas, pelnęs jo autoriui kritikų pripažinimą ir pasaulinę šlovę. Tiksliau, europinę, nes šokiruojanti, tragikomiška, sekso, alkoholio ir skurdo pilna istorija ne itin sužavėjo puritoniškus „American dream“ vietos gyventojus.

Henris Činaskis, autoriaus alter ego — girtuoklis ir valkata, savo istoriją pradeda „nuo klaidos“ — įsidarbina pašte, tikėdamasis lengvo uždarbio ir mažai atsakomybės. Tačiau jis — maištinga asmenybė, „pavojingas visuomenei“ vienišius. Ieškantis teisybės ir kovojantis su tironiškais viršininko Džonstono vadovavimo metodais, be to — net nesistengiantis bukai paklusti galiojančioms normoms, Henris pastarojo pastatomas į vietą — tiksliau, daug vietų, skirtinguose miesto taškuose, į kuriuos reikia pristatyti paštą — su nuolat kintančiais maršrutais, ir permainingomis oro sąlygomis. Tik grafikas lieka nepajudinamas — kiekvienas vėlavimas gresia papeikimu. Todėl Henrio mylimiausias maršrutas — „Činaski, šiandien tau darbo nėra“ — atgal į lovą. Bėda ta, kad už jį nieks nemoka.

Romanas dvelkia nihilizmu: iki paryčių lėbaujantis, 5 ryto darbe sėdėti privalantis alkoholikas pašte išbūna du metus ir tik tada nusprendžia mesti šį reikalą — patraukia į hipodromą, kur, išmanydamas žirgų lenktynes, lengvai užsidirba pragyvenimui. Bet į paštą Činaskis dar grįš. Šįsyk — dvylikai metų.

Nihilizmo dvelksmas jaučiamas ir jo santykiuose su moterimis. Nors ir reikalingos, jos jam veikiau trukdo negu padeda džiaugtis gyvenimu. O kai išeina — jam nebelieka nieko kito, tik gūžtelti pečiais. Bus kitų.

— Tie kambariai velniškai brangūs, — sakydavo ji.
— Tai jau tikrai, — pritardavau aš.
Trečią naktį aš jos paklausiau:
— Tu išsikraustai?
— Taip
— Aišku. Rytoj aš padėsiu tau surast vietą kur nors netoliese. Pavežiosiu po apylinkes.
Pažadėjau jai kas mėnesį mokėti už vaiko išlaikymą.
— Gerai, — tepasakė ji.
Fei pasiėmė mergaitę, man liko katė.

Knygoje apstu keistuolių, „šyzikų“ — Žmogus Su Amžinai Ištiesta Ranka, bijantis, kad laiškas pateks į jo pašto dėžutę; išblyškusi moteris, atėjus paštininkui rėkianti, kad ją prievartauja, kol tas iš tikrųjų tai padaro; plepys bendradarbis Deividas Džanko, kasdien neduodantis ramybės pagrindiniam herojui savo būtomis ir nebūtomis sekso istorijomis ir nerealizuotu rašytojo „talentu“; Činaskio sugyventinė Fei, hipė juodais drabužiais protestuojanti prieš karą — visa iš proto besikraustanti Amerika su Bukowskiu iš paskos. Nes jam nenusipjaut. Pats „Paštas“ tampa savotišku autoriaus laišku skaitytojams.

PS. Verta paminėti ir romaną išleidusią leidyklą „Kitos knygos“, apsiėmusią publikuoti „kūrinius ties pogrindžio ir bestselerio riba“, „nebijančiam iššūkių skaitytojui“ ateityje žadančią Burroughs’o, Cave’o, Limonovo knygas. Vildamiesi, kad tokių skaitytojų atsiras daugiau negu du, nekantriai laukiam kitų pozicijų.