Nežudyk strazdo giesmininko

Harper Lee gimė 1926 metais pietinėje Amerikos valstijoje Alabamoje, studijavo teisę. Tai pirmas ir vienintelis H.Lee romanas, išspausdintas 1960 m., jau po metų laimėjęs prestižinę Pulicerio premiją ir paplitęs po daugelį pasaulio šalių.

“Tai jis visai ne girtuoklis. Bet kodėl jis atskleidė mums didžiausią savo paslaptį? Aš jį to ir paklausiau.
- Todėl, kad jūs esate vaikai ir galite suprasti, - tarė jis, - ir todėl, kad girdėjau jį... – jis mostelėjo į Dilą. – visuomenė dar neuždėjo jam apynasrio. Žiūrėk, paūgės kiek ir nebeverks, ir jam nebesidarys bloga. Gal daug kas atrodys jam ne taip... galbūt, bet jis nebeverks, tegu tik praeina dar keleri metai.
- Dėl ko nebeverksiu, misteri Reimondai? – Dilas prisiminė, kad jis vyras.
- Neverksi dėl tos velniavos, kurią vieni žmonės daro kitiems... ir net nenori pagalvoti apie tai. Neverksi dėl velniavos, kurią baltieji daro juodiesiems, net nesiteikdami pagalvoti, kad jie irgi žmonės.
- Atikus sako, kad apgauti negrą yra dešimteriopai blogiau, negu apgauti baltąjį, -sumurmėjau aš. –Jis sako, kad tai užvis blogiausia, ką galima padaryti.
- Nežinau, vargu... – pasakė misteris Reimondas. – Mis Džina Luiza, tu dar nežinai, kad tavo tėtis ne toks kaip visi, tik vėliau tai suprasi... nes dar nepažįsti pasaulio.”

Ir iš tiesų, advokatas Atikus Finčas augindamas savo vaikus – aštuonmetę Džiną  Luizą (vadinamą Paukšteliu) ir dvylikametį Džemį – jiems skiepija vertybes, kurios buvo priimtinos ne tik XX a. pr. Jungtinių Valstijų mažame miestelyje, bet ir šių dienų pasauliui. Pagarba žmogui neatsižvelgiant į rasę, sąžiningumas bei tolerancija  - tai, kas buvo priimtina visais laikais. Paukštelis - be galo gyva ir judri mergaitė, kurios akimis pasakojama istorija, romaną pripildo šviesumo, paprastumo, net naivumo. Iš tiesų, stebint vaiko, auklėjamo inteligentiško žmogaus, akimis, susidaro įspūdis, kad pasaulis nėra toks jau sudėtingas, kad jame būtų daug daugiau supratimo ir šilumos, jei į viską žvelgtume neturėdami išankstinio nusistatymo ir prietarų.

Centrinis romano įvykis – advokatui Finčui tenka ginti nekaltą juodaodį Tomą, kaltinamą baltosios išprievartavimu. Šis įvykis tarsi suskaldo miestelį, parodo vaikams, kad ne viskas gyvenime vyksta garbingai. Paprasta vaikiška logika, guvus garbingo vyro protas bei rami atmosfera lengvai sudrumsčia ir šių dienų skaitytojo sielą. Pasirodo, ir vaikai gali pamokyti suaugusius...

“Atikaus tiesa. Kartą jis sakė, kad niekad gerai nesuprasi žmogaus, kol neįlįsi į jo kailį ir neapsidairysi aplink jo akimis...”