Neringos M.

Neringą Abrutytę reikėtų pasveikinti su tuo, kad šitie jos naujausio rinkinio eilėraščiai pirmiausia buvo išversti į danų kalbą ir išleisti knyga Danijoje. Tad nelieka galimybės rašyti šį tekstą kaip knygos recenziją (ją jau įvertino) ar autorės pristatymą (tai padarė ir be mūsų). Lietuvoje trečioji Neringos knygelė – komerciškai patrauklaus dizaino – pasirodo po šitos kosmopolitinės mergaitės užsipuolimų, nukreiptų į Gerb.Valentiną: „Gėda būtų neišleisti mano knygos, kai vis dėlto išleidžiama daug svetimų autorių ir gana prastos poezijos. Linkiu Jums ištvermės ir Jėgos“ (iš 2002. VI. 9 laiško). O gal tik Neringai pačiai gerokai „primokėjus“ Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai R. Orantas iš jos atsiųsto pluošto, visokiausių „buitinių“ nuotraukų, išspaudė ir Achmatovą primenančio nespalvoto portreto idėją, ir spalvingą Neringos, miegančios su savo mėgstamiausiais trikotažiniais marškinėliais, nugarytės postmodernistinį efektą, karališku violetiniu atspalviu padažė tekstą? Įdomu, nes esu liudininkė, kad naują rinkinį Neringa buvo parengusi dar 1999 m., gyvendama Lietuvoje. Moterų – bent humanitarinių – darbų prasimušimo į viešumą istorijos vis dar „įdomesnės“, nes ilgesnės.

Dabar jau turėčiau (esu nusižiūrėjusi, kad taip daroma, skaitydama anglakalbius tekstus, kurie man atrodė geriausi kada nors aptiktos kritinės analizės pavyzdžiai) pradėti kuo tiksliau formuoti tą mintį, dėl kurios reikės tolesnio laikraščio puslapį suvartosiančio rašymo. Bet mano išsiugdytasis analitiškumas iškart ima ir pateikia itin neparankią „pradžios išvadą“: kritikės reikalas čia itin menkas ne tik todėl, kad dažniausiai neverta pristatinėti naujos knygos, jei vos prieš kelerius metus teko rašyti apie ankstesnįjį autoriaus/ės poezijos rinkinį (jei pirmiausia kreipi dėmesį į psichoanalitinę poteksčių dimensiją, suprantama, kad nieko naujo negali labai greitai atrasti). Paskutinė naujiena – kad akademinė humanitarinė analizė gražiai sustingo aukštojo modernizmo formomis. Lyg vaikštant po pritilti ir surimtėti verčiančius muziejus iš autorinių darbų sąvadų marmuriniais viršeliais galima būtų nugvelbti kokį lyrinio kalbėjimo pasažą – apie Vaičiūnaitę, Miliauskaitę. Niekas nebesukeltų didesnio triukšmo. Pakeisti reikėtų tik poezijos citatas, nes kalbėjimas apie XX a. pabaigą jam pasibaigus virto įdomiau neartikuliuotu gaudesiu.

Šiandieninė „brandžiųjų jaunųjų“ poezija galėtų „išplauti“ visą tą kapitalą, kuris teisingai ir neteisingai buvo sukrautas jau išėjusiems klasikams. Kokiai septyniolikmetei iš mokyklos, kur apleistas liet. kalbos metodinis reglamentavimas, nusipirkusiai knygą „laisvam interpretavimui“ pagal kriterijų – kad su mergaite ant viršelio – ji galėtų prilygti... na, vos ne dantiškojo pragaro atvėrimui. Toks „Kaip surasti įkvėpimą, sekretas“, sudžiūvęs autentiško gyvenimo, kurį tebevaldo ir šešėliniai pasąmonės archetipai, „lapelis“. Kaip skaitytų.

Dar apie kritikų reikalus. Žinoma, jei humanitaro diplomą įgijai vieną iš dviejų paskutinių dešimtmečių Vilniaus universitete, bet kada gali imtis „struktūrinės“ analizės (kalnais tebeužgulančios, sakysime, kelias Radausko eilutes). Šiaip taip išsiversi tuos pačius kritinių frazių fragmentus prilipindamas skirtingiems tekstams. Tik analitinis prastumas – ne tas pats, kas stilistinis „paprastumo“, „prastumo“ imitavimas postmodernizme.

Bet, laimė, mane nuo naujausio Neringos Abrutytės poezijos rinkinio recenzavimo ir artimo bendravimo su ja jau skiria įdomus „gabalas gyvenimo“, nugyventas Neringai 1999 metų vasarą išvykus iš Lietuvos. Ir aš rašydama apie vieną geriausiai pažinotų asmenų (su Neringa labai daug buvome kartu tuos vienus metus prieš jai išvykstant) turiu galimybę parašyti kiek neįprastą knygos pristatymą, klasifikaciniu atžvilgiu artimiausią kiek sociologizuotam kalbėjimui. Jis palankiai nuteikia profesionalius kolegas (reikalauja kultūros plačiąja prasme pažinimo) ir taip pat savaip yra parankus: galima pamėginti ir kaip kitiems suvokiamas, įdomias idėjas pateikti tas įžvalgas, kurios tiesiogiai nesusijusios su poezija, bet padeda suvokti laikotarpį. Kai jau nebedomina laikotarpis ir nebejaudina jo asmenybių likimai, iš lentynų pirmiausia iškraustomos plonytės „anuometinės“ poezijos knygelės. O dar kai kartais pagalvoju, kad apie porą dešimčių kultūros žmonių, kuriuos pažinojau, būtinai privalėčiau parašyti esė... Sudėlioti tarsi mozaiką iš smulkių gintarėlių, kuriuos laiko bangos vos išmetusios vėl lyžtelėja ir visiems laikams nusineša į gelmių gelmes, jei tik nesusirenki į saują... Jau esu tikra, kad ne per daug reikia stengtis viską sujungti į koherentišką visumą, nes įnirtingai kuriant vientisumą nejučia išsikreipia pati tikrovė. Ji – kaip postmodernizmas įrodė – iš esmės nesistemiška.

„Čia“ – kitoj Baltijos pusėj. Išvykti į Vakarus, užsimiršti kalbant viena iš Europos kalbų, vartoti (ir toliau perduoti) aiškaus, per šimtmečius nusistovėjusio, o ne posovietinio moralumo standartus Neringai buvo didysis gyvenimo uždavinys. Ir šiandien ji iš tiesų priklauso tai gyvajai Rytų Europos kultūrai, kurios avangardinė energija vėl suka kažkokį po vandeniu panyrantį malūno ratą: kišeninio formato knygelės – beveik savilaida, – nežinia, ar priklausančios valstybių bibliografinei apyskaitai; nepakeliami didžiuliai romanų mašinraščiai, parvežami grįžtant iš kelionių. Vienas toks „Titanikas“ – atrodo, kad romanas, atrodo, kad moters, atrodo, kad parsivežtas iš Slovėnijos, ir, atrodo, kad parsivežtas versti, – iškeltinas iš mano rašomojo stalo Kaune apatinio stalčiaus. Jis liko nežiniai, kaip kad mano lentynose liko Neringos spalvotais tušinukais subraukytos vokiečių klasikos knygos ir Europos kalbų žodynai, įspūdingiausi, žinoma, prancūzų. Pamėginau suskaičiuoti – ji moka, mano žiniomis, septynias užsienio kalbas: be pačių Europos pagrindinių, bent šiek tiek dar – graikų, slovėnų, danų.

2000-aisiais Neringa iš Graikijos man yra atsiuntusi maždaug tokių atvirukų: „Sėdžiu balkone, žiūriu į mėlyną dangų, valgau alyvuoges (ar ką ten – R. P.), šiek tiek rašau“. Galvodavau, kad taip sėdint ir tik šiek tiek rašant vis tiek ilgainiui ateina į galvą koks drastiškas būdas, kaip paleisti savo sielą į atvirukinio grožio dangų... Bet greitai pradėjo ateiti kitokie: Graikija – beviltiška agresyvių provincialų šalis. Nepasitikėjimas svetimšaliu čia išreiškiamas su pietiečiams būdingu stačiokiškumu. Poetinė viso to išraiška – frazė: „graiko protas – alyvuogės kauliukas / išspaustas iki paskutinio aliejaus lašo“ („Kažkas iš Graikijos kažkas iš graikų“). Ar čia jau europietiškasis rasizmas? Tik kad Neringa visuomet buvo nekaltai vaikiškai atvira, be polinkio perdėti. Ryžtingai „susipakavusi“, ji patraukė Amsterdamo link ir padarė gerai. Tai buvo vienas „teisingų sprendimų“, minimų net eilėraščiuose. Jai, šiaurietei, šia vidine logika Danija iš tiesų mielesnė net labiau nei į pietus esanti „gimtoji šalis“. Ji tapatinasi su Anderseno kraštu pačia psichikos gelmine dalimi: „ruošiausi kalbėti angliškai su pardavėju bet už antikvarinio prekystalio prie senų svarstyklių pamačiau / anderseną / [...] ir kažkodėl instinktyviai pradėjau kalbėti daniškai“.

Psichologinis išvežtosios į Vakarus moters portretas. Žinoma, ironizuoju. Bet taip vadinosi straipsnis žurnale „Psichologija tau“, kur buvo daroma išvada, kad visokio lengvo gyvenimo siūlytojų aukomis tampa tos, kurių saugumo, globos palaikymo poreikiai yra pažeisti. Tos, kurių ryšiai su šeima nutrūkę. Neturinčios artimų asmenų, kurie padėtų priimti lemtingus sprendimus. O Neringos psichologinė istorija yra vienas šio rinkinio teminių aspektų ir apskritai, kaip tai tapo aktualu kalbant apie moterų kūrybą, spiritus movens. Itin atvirai pasakoma: „bjauresnių akimirkų buvo daugiau nei laimingų“, „tūžmastis, susikaupus per keletą metų, užgniaužta / sau tūno giliai“. Nors ir atrodytų, kad infantiliška nubausti savo išvažiavimu, bet „neturėjo geros motynos“ tema pakylėtina į universalesnį lygmenį. Kalbėtina ir apie tą šalį, kuri, nepriklausomybės metams dedantis vieniems prie kitų, niekaip nesidarė „mūsų“.

Tik vienas niekam nepakenksiąs anekdotas iš 1999 m. Neringa nusitempė mane į vakarinę Poezijos pavasario Rašytojų sąjungoje dalį, pažadėjusi, kad praves pro apsauginį berniuką. Kai mums tai pavyko, pagrindinis tuo metu vykstantis aktas buvo kepto paršelio valgymas. Neringa, pašaudžiusi akimis, pradėjo kalbėtis su jau velioniu prozininku, tuomet jai tebebuvusiu aktualiu. Jaučiau, kad tai tikrai atsisveikinimas. Mačiau, kad Neringai jis nykus. Man irgi buvo nyku: tais metais gavau kritikos premiją, bet būtent čia, jos teikėjoje Rašytojų sąjungoje, tai reiškė mažiausia... Atsisėdau nuošaliau, aukštai susikėliau koją ant kojos ir sukau ant kelio tuščią lėkštę be paršienos. Neringa irgi greit nutraukė visus bendravimus, priėjo ir tepasakė: „Ir čia vien keptas paršelis“. Išėjom. Juokdamasi papasakojo, kad taip praminė savo mylimiausiąjį: „Mano paršelis“. O tas gimtadienio proga jai atsiuntė paršelio galvos muliažą. Liko nuotrauka: Neringa ištiestoje rankoje laiko lėkštę su anaiptol ne lėkšta dovana Viršuliškių horizonto fone. Aną vakarą ėjome per miestą vilkdamos sunkų madingą jos lagaminą su ratukais ir dar stalinę lempą. Taip yra buvę Neringai atvažiavus iš Neringos miesto, kur liukso viešbučiu virtę namai tapo amžinai išnuomoti. Taip įspūdingai esame bildėję iki Rašytojų sąjungos, kur reikėjo palikti kažkokį prašymą, ir iki „7 meno dienų“ – paimti menkų honorarų.

Jau įpusėjus dešimtmečiui intuityviai jutome, kad buvusių komjaunimo aršuolių lygiai taip pat aršiai kuriamos tautinės kultūros koncepcijos ir akcijos teliks svarbios jiems patiems. Liks dunksoti kaip milžiniškas pradėtas statyti (jau per Nepriklausomybę) gimdymo kombinatas viename Vilniaus pakraščių. Kvatojome garsiai – kas ten tiek prigimdys? Kokia ten išvis eitų gimdyti? Dar kokį dešimtmetį – tai neišvengiama posovietiniam regionui – reikštis vis tiek tegalėsi tik „pakraštukuose“, ir koks skirtumas, iš kur į „7 meno dienas“ ateina el. laiškas: iš kito kabineto ar kito Europos pakraščio. Tautinėmis vėliavomis smarkiai (nes jau saugiai) mojuojant demagogams, geriausi redaktoriai tuoj pajuto, kad nepretenzinga, moteriškai elegantiška Neringos ironija („Laimos žiguliukas“) veikia kaip vaistai nuo Atgimimo išsigimimo.

Lietuvos rašytojų sąjungos – Europoje turbūt nesuvokiamos iš tarybinių kultūrinių užmojų kilusios struktūros – nario bilietas Neringai daug kur buvo vertingas bilietėlis. Bet jos neremia tai, ko ir nebuvo, ką, kiek pažindama Vakarus, solidžiąsias kultūras, pavadinčiau „kultūros industrija“. Tai, kad moki rašymo amato, kad tavo dar kažką – ne poeziją, bet esė, kritinę refleksiją – publikuoja. Antraip poetinio kūrybingumo, kuris postmodernizme remiasi stilistiniu virtuoziškumu, ilgai neišlaikysi. Ir tai, kad Lietuva tampa Europos Sąjungos nare, pastarojo dešimtmečio emigrantams trukdys. Jie neteks pagrindo skųstis negalėjimu pritapti savo šalyje ar bent tokio, kuris leistų žvelgti į juos palankiai. Ir tai nebus absoliučiai teisinga. Emigracija šiandien tampa vis komplikuotesniu reiškiniu. Neringa yra man sakiusi: betgi ir tu esi emigravusi – dirbi anglų kalbos mokytoja ir ja galėtum dirbti bet kur; tu apskritai nieko nebeskaitai lietuviškai ir, prisipažink, rašant kai kuriomis temomis tau taip trūksta tikslesnių angliškų apibrėžčių?! Iš tiesų, koks skirtumas, kuriame geografiniame taške tu meno forma mėginsi išspausti iš būties jos esenciją – kultūrinėje modernybėje klajūniško gyvenimo istorijos baigiasi tik tuomet, kai „nė, viena, nebeįkvepia, nieko, / kas, užrašoma“ („jau, užtenka, savęs...“). Atsisakius moderniojo romantiko prievolės produkuoti meną dar liktų lauktuvės pačiai sau: „daugeliui likusiems ten nebeturiu ką pasakyti / [...] anksčiau mano oda buvo jautriai permatoma dabar – ryški šviečianti aiški“ („Lauktuvės“).

Lietuviškosios poezijos metanaratyvas – romantinis modernizmas. Tik tiek, kad kai aukštojo modernizmo reliktų neliks, neliks lietuviškosios poezijos apskritai. Nes jos poetiškumo paradigma labai siaura, hierarchiška. Kalbant globalia kalba – Rytų Europos tautos, kuri kultūroje pradėjo reikštis tik kaip moderni nacija, – lokalaus kūrybiškumo apraiška.

Žodžio „meilė“ semantinių atmainų į tekstus prikaišiota tiek, kad Vytauto Didžiojo universitete kokia lituanistė nesunkiai apsigintų doktoratą tema: „Romantinė meilės plėtra Abrutytės vaizdiniuose ir įvaizdžiuose“. Cituotų: „nors kūniškumas nugalėjo, bet pas mylintį grįžo“ („Išdavystė“). Neradau prisipažįstant kritiniuose atsiliepimuose, bet dievaži – skaitoma Neringa lieka dėl smalsumą kutenančių smulkmenų. Ir tie, kurie laimintų „salomėjiškumo plėtros“ analizę, iš tiesų yra pritraukiami to, ką Neringai pavyko sukurti ir atskleisti – pvz., moters-mergytės požiūrį į lietuvių vadinamojo „lytiškumo“ savimonę. Puikiai ją alegorizuojančius vyriškuosius tipus: įsilaužėlis-nusižudėlis, kuris „mirė motinos glėbyje“; „gerokai vedęs“ ir dėl to jau laisvas; nemylintis, tik sakantis, kad „man patinki“, o jo vonios-tualeto elektros jungiklis – jo kambaryje; berniukas, prisipažįstantis: „be meilės aš negaliu“, „plunksnuotas tėvukas“, kuriam norint paliesti prie žmonių „gėda truputį“... O gal mielus skaitytojus pritraukia net tokios vulgarybės, kaip „man reikia grubaus ir storo / kunigo balso – dangaus rūstybės“. Tada Neringai vargu ar pavyks jų atsikratyti: net per poezijos išpardavimą svarbu, dėl ko ji komerciškai paklausi. 

Man ir vėl įdomu – ar rekomendaciją rašėsi ne pati autorė (nes žinau, kad yra buvę taip, jog rekomenduojantieji paprašė jau parašyto teksto, po kuriuo užtektų tik pasirašyti). Nes šalia pirkti gundančių dalykų – naivokas išsakymas vilties, kad skaitytojai patys susivoks, sieks iš poezijos iššifruoti, koks yra autentiškasis kuriančiosios gyvenimas.

A leisure woman! Ji reprezentuoja save taip, kaip jai atrodo tinkamiausia – nuotrauka su prabangia sofa, kailiais ir cigarete. Viename negailestingai tikslių eilėraščių apie tai: „Įsirėminau / savo nuotrauką – ant sienos, / o aš pati kažkur tarp knygų mėtausi“. Neringa, kaip ir Jurga Ivanauskaitė, priklauso tam socialiniam tarpsluoksniui, kuriame tėvai palyginti neblogai (nors ir dėl skirtingų priežasčių) įsikūrė sovietiniais metais. Neringos mieste net sovietmečiu pinigai greit tapo lengviau uždirbami nei kitur. Ir lengviau išleidžiami, formavosi džiaugsmingesnis gyvenimo kaip keliavimo ir poilsiavimo, mėgavimosi akimirka stilius.

Šiandien išnaudoję tėvų siūlomas galimybes, šie vaikai tikrai nemirtų badu ir „čia“. Bet būtent jie yra mobiliausi – tarsi paveldėję ypatingos sėkmės geną. Jei gyvenimas neleptelėja tokio šanso „čia ir dabar“, kaip kitados jų tėvams, mažiau ir nereikia. Jų tyliai šnabždamas rožinys: „Reikia pakliūti reikiamu laiku į reikiamą vietą“. Kadangi šis teminis motyvas, svarbus daliai visuomenės, plėtojamas Neringos knygelėje, bent aš jo neišvengsiu. Va taip: „nemokėjau savo šaly gražiai prasisukti / kaip išėjo kitiems prasisukti“ („Grafomaniškas vakaro eilėraštis, A. Marčėnui“).

Manipuliuoti, išgyventi naudojantis tuo, kas po ranka (pasinaudoti – tik jei tai kaip nors susiję su jos kaip poetės reikalais) – tai yra būdinga. Neherojiškos savybės, Viešpaties tarnaitės Mortos kuklumas, dar reiškiantis ir tai, kad Neringos socialinis tarpsluoksnis niekad dramatiškai nebesvarstys, kokios buvo virtimo iš „ano“ į „šį“ pasekmės. Ir daug kas paglostys galvą, kad mergytė niekad nėra garsiai apmąsčiusi, jog, pavyzdžiui, ta filosofo dėstoma disciplina, kurios egzamino lituanistikos magistro programoje nebelaikė (nutraukdama visas studijas), kolegų tyliai vertinama kaip viso labo marksizmą pakeitusi kita abrakadabra. Neringa yra dirbusi redaktore ir mokytoja. Ne itin sėkmingai, gal net neskyrė, kas buvo jos pačios atsainumas išties nedaug jai reiškusiose tarnybose, o kas – tų institucijų, kurios nežlunga taip akivaizdžiai kaip bankai, absurdas. Nuo to, ką būtų galima įsikalbėti esant savąja nesėkme, skubėjo atsiriboti, maždaug „darbas susirado kitą darbuotoją“ („Vienas mėnesis darbo...“). Tik... dar prisimenant psichologinę išklydėlės charakteristiką – itin dažnai ieškoti geresnio svetur suviliojama buvusi studentė, kai ji nebetęsia mokslų, juos meta.

Vis dėlto 1999-ieji – „pakavimosi“ – metai buvo kūrybingas laikas. Dirbome kaip amerikietės jupės. Užsidariusios Kaune mano pusnamyje – kaip Manhatano žurnalistės. Dvylika valandų per dieną. Pinigai išeidavo tarptautiniams skambučiams ir internetiniam langui į pasaulį. Taip iš to „šlamšto“ augo bent užsispyrėliškų planų „gėlės“ (parafrazuojant Cvetajevą). Prisimenant sėkmes – Neringai buvo suteikta Prancūzų kultūros centro stipendija kultūrinei stažuotei Paryžiuje (būtent Neringa sugebėjo įtikinti, kad jos verta – išversdama Prévert’ą). Kodėl Prévert’ą? Kažkaip atsitiktinai pakliuvo po ranka. Per lygiai tokį atsainumą jau nuvykusi į Paryžių iš pradžių nesusitiko su Sotyriu (Neringos vyras, vertėjas, mokantis ir lietuvių kalbą) prie Paryžiaus katedros. Kažkuris sumaišė valandas...

Mes turėjome tai, ko paauglių ir moterų žurnalai įkyriai moko trokšti: begalę aistrų. Meilės, mirties, skausmo, tam tikro avantiūrizmo, sumišusio su lemtingais apsisprendimais, buvo tiek, kad raudonojo vyno taurės (čia visus nustebinsiu) jau nenorėjome ir į nagus paimti. Raudonojo vyno poezija būtų buvusi per prėska, kai yra tekę sėdėt vidurnaktį širdį delnu susispaudus. Kai viena ilgiau nei minutę įsmeigdavo akis į nematomus tolius, kita tuoj stengdavosi nutraukti tą bauginančią tylą paklausdama kokių nors niekų. Pirkomės vitaminus ir iš kauniečių Krišnos garbintojų išmokome išsivirti tikrai tonizuojančios arbatos – su imbiero šaknim (kokią ir dabar Neringa, pasak gausių poetinių aliuzijų, verdasi Danijoje).

Kaunas kaip apžiūrėtinas miestas. Kaunas – ne tik Žaliakalnis, apleistas, bet likęs toks kaip prieš pat karą. Kaunas – ir naujieji jo centrai, teberodantys prieš penkiolika metų buvusiais madingais reliktais, kad miestas 9-ojo deš. pabaigoje buvo tikriausiai labiausiai klestintis Tarybų Sąjungoje (šešėlinė pramonė: medvilnė dar iš Uzbekijos už plėšikišką kainą, o pinigai už Rusijoje parduotas kojines – jau sumūrijami į nuosavą mūriuką). „Mis Kaunas“ rinkimus vis laiminčios tamsiaakės gražuolės su nelietuviškom pavardėm.

Čia galima repetuoti gyvenimą „kitur“: jei jūs atsikratysite išeivijos romanų nostalgijos kaip vienintelio Kauno dvasingumo auros išgyvenimo būdo, greitai pamatysite, kad Kaunas po karo išgyveno ne mažiau svarbių dalykų, – dar kelias krizes! – ir pradėsite įžvelgti tai, kas nebuvo paversta kultūrinėmis klišėmis. Kitokie yra to per XX a. keletą kartų buvusio visai sužlugdyto miesto žmonės. Žmonės, besibroliuojantys kaip niujorkiečiai po dangoraižių nuvertimo katastrofos. Psichoanalitikai, visuotinių krizių tyrinėtojai tuoj pasakytų, kad ir čia tuomet turėjo įvykti panašaus masto tragedija. Bet! Jau pokariu mokslus (techninius!) baigusios ponios tebemoka nešioti skrybėles taip natūraliai kaip danės ar anglės.

Vėl – 1999 m. „vaizdelis“. Neringa gavo honorarą už Prévert’o vertimą. Ir mes jau stovime Laisvės alėjoje prie vitrinos, kur kabo pasakiška vestuvinė dizainerio kurta suknelė. Tokio daikto Neringai dabar iš tiesų reikia. Aš jau susitaikiau su mintimi, kad į Paryžių Neringa išvažiuos Lenkijos keliais, kur tą vasarą ypač skandalingai vartėsi lietuvių autobusai, bet išleisti ją visai be santaupų man vis dėlto atrodo per daug. Ir kuo įtaigiausiai aiškinu, kokių ta suknelė turi paslėptų trūkumų ir dėl to tikrai netinka nei jai, nei man. Šiuo atveju aš autoritetas. Mano močiutė XX a. pradžioje jau buvo miestietė, turėjo Singerį ir su juo išdarinėjo tokius dalykus, kad šiandien būtų laikoma dizainere. Vokiečių tankai sustojo ties Maskva, bet Singeris pasiekė Sibirą, užveždamas į Irkutską europietiškų madų ir buržua gyvensenos mažmožių. Ir jis net grįžo, mielas skaitytojau, – kai pakišu po jo garsiais šūviais kalenančia adata skudurą, po dviejų valandų išsitraukiu daiktą, panašų į tą, kurį ant podiumo jau nešioja Naomi.

Tai rašau ne tik todėl, kad suvoktum, iš kur tie visi Neringos „iš akies pasiuvau žalią sijoną eina peklon per mažas“ („Martai“). Ir kai po poros metų klajonių vėl susitikome Užupio kavinėje, ji kaip svarbiausią norą man paminėjo originalių sijonų siuvimą prabangioms Kopenhagos parduotuvėms. Ne vien peterburgietės gali pasakyti „ja devuška s vejerom“ (esu mergaitė su vėduokle). Jei mane priverstų apibrėžti, kas esu „iš prigimties ir kilmės“, irgi mėginčiau prisitaikyti šį pasakymą. Prisidengiančios vėduokle, pro kurią žvelgia šaltokai atsiribojančios akys. Pvz., niekada nepliurpėme viena kitai intymių dalykų apie vyrus, kuriuos pažinojome, nors kalbėdavomės ištisas dienas ir be galo daug kalbėjome apie jų tekstus. Nors keitėmės drabužiais.

Psichologai patvirtintų, kad paauglystėje susidraugauja mergiotės, kurios gali keistis drabužiais. Ir Neringa galiausiai tuokėsi Graikijoje su mano tamsiai žalio banguotos faktūros šilko suknele, kurios didoka iškirptė buvo „sumažinta“ kilpomis. Kažkas rankomis pirmiausia turėjo pasiūti ploniausią, kokią tik įmanoma, virvelę iš faktūrinio šilko. Ta dabar vadinama minimalistine suknelė (kokias Lietuvoje garsieji dizaineriai po poros metų pradėjo įsiūlyti ir žinomoms Lietuvos ponioms) puikiausiai tiko prie Neringos peršviečiamos odos, parodė jos nuostabias ilgas rankas ir kojas. Į pasaulį su ja išvažiavo ir man labai tikęs tropikų raštais margintas trumpas sijonėlis. Tik kartelį buvau nuėjusi su juo į „vienuolyno“ gimnaziją ir supratau, kad to nereikia daryti... Ką gi, pamojau jam ranka – važiuok į Paryžių. Gyvenk!

Bet man užtat liko žiemiškieji Neringos drabužiai. Svarbiausia – Neringos ausinukė kepurė. Vieną kartą Valdas Kukulas taip ilgesingai žiūrėjo į ją (jau ant mano galvos) troleibusų stotelėje, kad supratau, jog ji jam kažką labai primena. Tik gal neatsimena ką. Dar liko avies kailinukai, kurių kiekviena didelė saga buvo vis kitokia ir itin negrabiai įsiūta, nes Neringai tai atrodė net kiek stilinga. Neringos kailinukus kartais apsivelku, kai grįžus ir nusivilkus paltą pajuntu, kad man labai šalta. Dar iš Neringos išmokau, jog kai nori pailsėti, reikia gultis (nors ir vidurdienį) ir atsukti pasauliui nugarytę. Tuomet reikia vilkėti patogiais trikotažiniais marškinėliais, o ne seksualiais apatiniais. Čia, aišku, cituotina: „jau, užtenka, savęs, / ir, miegoti, / reikia, kad, iš, naujo, kas, / imtų, ir, atklotų“ („jau, užtenka, savęs...“).

Dabar Neringa turi kažkokių kitokių kailių: žiūrėkime į aristokratiškąją priešlapio nuotrauką. Mano pirmoji asociacija buvo, kad čia kažkoks vilkas arba čiulpia jos krūtį, arba taikysis lipt dar aukščiau – iki gerklės (čia vėl psichoanalitikas, žinoma, man turėtų ką pasakyti).

Dar, jau baigiant palikimo reviziją, – man liko Neringos prabangiausių kvepalų buteliukas ir nedidelės ant kaklo nešiojamos Dievo Motinos statulėlės. Ir dar – savo kompiuterio atmintyje saugomuose tekstuose netikėtai pradėjau matyti gausybę žavingų ir „prasmingų“ korektūros klaidų ir galvoti: o gal tai Neringa tyčia jų man pridarė?

Kaip gyvenimas pasiverčia eilėraščiu. Paliktose užrašų knygelėse – tokios pat negimusių eilėraščių nuotrupos, iš kokių padarytas eilėraštis „Iš 2000-ųjų užrašų knygelės“. Kartais atrodo, kad Neringos gyvenimas iš tiesų kaip užburtas pasiverčia eilėraščiu. Bet tai iliuzija, kurios profesionaliai siekiama. Iki poetinio tekstą pakylėja ne savaiminis, iškalbingas realijų simboliškumas, o refleksija, nepastebimai perslenkanti į savirefleksiją, savianalizę, savęs kaltinimą. Stotyje pavogto lagamino savininkė stengiasi prisiminti, kas jame buvo: „Ar ten buvo toksai metalinis daiktelis – / įrankis, skirtas sraigėms iš kriauklių ištraukti (tas, kurį atminimui pasiėmėm iš graikų tavernos Sen Žermene, / lyg verti / tokios dovanos sraigių valgytojai)? Taip! Ir kodėl gi mes turime būti / visiškai tobuli? Juk paėmėm tik įrankį sraigėms krapštyti. Dabar darai sąžiningiausią išvadą: – Dievo / įrankiai – ilgos / vagių rankos [...]“. „Vagystę“ nedvejodama išrinkčiau XX a. paskutinio dešimtmečio poezijos chrestomatijai.

Kas labiausiai nenusisekė? Metafiziniai pamąstymai. Jei lietuviai XX a. jų nesujungė su poezija, manau, kad jam praėjus net nebeverta to daryti. Šaukštai po pietų. O Neringos poetinė stiprybė ir yra sukurti tokį kalbinį – artimiausią metonimijai – darinį, dar supintą su ne pagal kalbinę reikšmę vartojamais veiksmažodžiais. Sukurti kažką panašaus kaip tas iš tolimų laikų anonimiškumo iškylantis šaukštai po pietų. Parinkau pavyzdžių, kurių galima išrankioti iš kiekvieno eilėraščio: „tuoj sutems mus“, „pradžia, kurios negali“, „aš gerai gyvenu mano dienos ne! – mintys –“, „kad plaukai prasitęstų / reikia daug metų“. Kai kada nesu tikra, kad pavardžių mažosios ar tušti tarpai eilutės viduryje yra lemti intencijos, o ne koks kompiuterinis nesusipratimas. Man rinkinyje žaviausias paskutinis eilėraštis „Martai“. Irgi atrinkčiau nacionalinio masto chrestomatijai. (Kiek primena Pūkelevičiūtę, kuri Europoje staigiai subrendo „Metūgėms“.)

Taip, buvo priimti „teisingi sprendimai“, o „yra bloga“. Kartą viena didžiausių Lietuvos teatro žvaigždžių (jau mirusi) pasakojo, kaip per lietų susistabdžiusi automobilį ir, vairuotojo parvežta namo, to vaikinuko paklaususi, ar jis žinąs, ką pavėžėjo. Ją be galo įskaudino tai, kad paslaugus jaunuolis staiga skubiai užtrenkė dureles, sulytoje senučiukėje mažiausiai benorėdamas atpažinti „anų“ laikų primadoną. Kažkokių laikų, kurie nebuvo jo laikai.

Man atrodo, kad mes vis dėlto pakankamai gyvenome ir gyvename mums skirtu laiku, ir mums bus visiškai nesvarbu, kiek persikelsime į kitas dimensijas.